Neženklintas duris atidarau
Žengiu į neregimą rūką
Man eit rūku net kartais patogiau
Net jei akis į šalį sutiktieji suka
Nebuvo Trys karaliai pas mane
Kaip ir kas met pati sau Mira sutepu
Visas rūdžių apėstas detales
Ir kantriai kaip kasmet eglutę nupuošiu
Nei aukso anei smilkalų
O kartais netgi duonos trūksta
Ne tos, ant stalo, tos visad turiu
O tos, kur reik barstyti druską
Kad būtų kuo paremt ir kuo tikėt
Ir kai ranka žegnonėj pasiklysta
Galėčiau vėju, vėtra atsikvėpt
Prie Dievo tie kur - irgi klysta!
Tris kart apsidairau - senai nebetikiu
Nieks negimė ir nemirė senai
Neprisikėlė nieks, negrįžo ir neatgimė
Nevirto vynu kraujas ir vanduo giliai
Kur mano dievas, vienišas keliauja,
Nerašo niekas evangelijų ir neseka minia
Neapriša erškėčiais ir nenukryžiuoja
Kai reikia jam, tiesiog ateina pas mane
Abu mes išvaryti ir bedaliai
Ne mūsų maldos gieda angelais
Viens kitam mirktelim - jei norim, galim būt Karaliais
Ir auksas viens kitam, ir smilkalai.
Užeina jis, jam krėslą surandu
Nereikia jam maldų, aukojimo, bažnyčių
Už nuodėmes atleidžia be kalbų
Aš jam taip pat. Abu mes klystam.
Abu nežinom, ką rytoj lies lietūs
Ką saulė švies ir vėjai ką nuvils
Abu susenę kartais, kartais niekur
Jis neišeis. Aš būsiu juo, o jis manim.