Metams riedant į pakalnę

Ir vėlei šiltą, gelstantį rugsėjį
Žemelėn juodą liūdesį pasėjau.
Jis tyliai krito, leidosi su lapais
Ir nuo lietaus (ar ašarų) sušlapo.

Kai miškuose nustojo augti grybai,
O kvietrugiai laukuos vešliai sudygo,
Tas šelmis juodulys kažkur prašapo,
Šiugždena tik po kojom medžių lapai.

Dirvas ir pievas kaustė pirmas gruodas,
Atėjo lapkritis niūrus, pajuodęs,
Vėl liūdesiukai kilo į paviršių.
Tiktai trumpam buvau aš juos pamiršus.

Dienas apkarpė laiko žirklėm gruodis,
Ištįso naktys be žvaigždelių juodos,
Kai metai baigias, rieda į pakalnę,
Depresija žaismingai trina delnus.

Bet taip gražiai pasnigo vieną naktį,
Žibukai danguje nubudo degti,
Kažkaip staiga pradingo visos bėdos,
Pakirdom po kūčių, - šviesu. Kalėdos!

Kai nerimo skvernus apdraskė vėjai,
Tarpušvenčio paletė prašviesėjo.
Ristūnais kinkęs naują, puošnų važį,
Naujus Metus Kalėda Žemei veža.