Nuogi karaliai ir kitos peripetijos

Kai nuolankumą glėbyje supu,
Kutena skruostą žilos sruogos,
Juk gėdos nepaslėpsi po lapu...
Ir kam? Pasaulis gimė nuogas.

Nuogi karaliai vaikšto mūs žeme,
Iš pasakos senos atėję,
Su jais ir mes nuogėjame kasmet,
Apgaule išrengti siuvėjų,

Kurie užsiuvo net ir burnas mums,
Kad žodis piktas neišsprūstų.
Ir taip ramybės niekas nesudrums
Nemąstančioms galvoms kopūstų.

Išraustė „runkelius“, kaip suprantu,
„Šunaujai“ išrašytos kaukės...
Nuogaliai jau, kurių tikrai apstu,
Rinkimų, ne Kalėdų laukia.

Tad vėlei liūdesį glėby supu,
Nes svorio neatlaikė vygės.
Naujaisiais jie atseikės su kaupu:
Dažnam pakiš panosėn špygą.