Svečias

Gaudė paslaptingas, giedras ir ramus vasaros vakaras. Saulė lėtai slėpė paskutiniuosius raudono rūko žibintus už tolimiausių pušynų viršūnių.
    Buvo jau ganėtinai vėlu ir ruošiausi miegoti. Antrojo aukšto miegamajame sau patogiai įsitaisiau į guolį. Kambario langas liko šiek tiek pravertas, todėl dar kurį laiką mėgavausi vasaros ramuma.
    Slinko valandos, bet niekaip nepajėgiau nugrimzti į snaudulį. Vis galvojau apie keistus ir neįprastus dalykus. Įvairios mintys sukosi galvoje. Šiąnakt medžiai šlama keisčiau -  pagalvojau, - lyg kas laikytų netvirtas jų šakeles, neleisdamas pastarosioms judėti nakties ritmu.
    Vejas pamažu nurimo, ūžesiai nutilo, o laikas nustojo tekėti. Tik keletas sudžiūvusios žoles smilgų blaškėsi pakirstos vėjo. Kol galiausiai aplink - nė garselio. Bijojau net krustelėti. Tai tik mano vaizduotė. Mano vaizduotė ir nieko daugiau – kartojau lyg maldą sau po nosim.
    Ūmai mirtiną tylą nutraukia tolumoje pasigirdęs duslus ritmingas čežėjimas. Mane nevalingai ėmė purtyti drebulys, sukaustė visą kūną. Nepajėgiau pajudėti iš vietos, o širdis tarytum nusirito iki pat kulnų.
    Vos girdimas bildesys, po akimirkos, virto ritmingu šnopavimu. Tarytum kas bėgtų link namo nešinas grandine ar metaliniu įrankiu. Ir kai šį garsą išgirdau tiesiai po miegamojo langais - vėl stojo mirtina tyla.
  Pajutau trinktelėjimą į namo sieną. Tuo tarpu, kraujas mano kūne jau varinėjosi šviesos greičiu, bet dabar norėjosi kone žemėn prasmegti. Pasigirdo dar keletas silpnų trinktelėjimų, kurie, galbūt, supanašėjo į prisilietimą ar mūrinės sienos braižymą. Kaulais jutau lėtą slinkimą antro aukšto link, kol, lango pašonėje, išgirdau lyg baubo švilpesį. Akys ašarojo, bet žvilgsnio neatitraukiau.
    Tik akimirka ir... išvydau „jo“ ranką - juodą lyg smala, žaizdų išvagotą. Ploni pirštai sugriebė ir surakino palangę, o purvini, aštrūs nagai įsirėžė giliai į medį. Antroji negrabi ranka, lėtai, lyg pabaidyta, patraukė užuolaidą ir pilnai pradarė langą. Į kambarį šmėstelėjo šalto, lipnaus vėjo gūsis. Dar akimirka ir...
    Iš po palangės, staiga ir netikėtai, kyšteli tepaluotas Broniaus veidas.
- Ei, miegi? - sušnabždėjo jis.
Negalėjau patikėti savo akimis.
- Puf, mulki tu! Per tave vos infarkto negavau! 
Vis dar giliai alsuodama, likau sėdėti lovoje, sukaustyta, susigūžusi, antklodę prisispaudusi prie pat savęs. Neištvėrusi, piktai tamstai svečiui žėriau šūsnį klausimų:
- Kodėl tu visas juodas?
- Taisiau „Javos“ karburatorių, - ropšdamasis vidun, kuo ramiausiai atsakė.
- Ar visada privalai būti toks dramatiškas?
Jis tik atsainiai numojo ranka.
- Nepergyvenk, drauguže, nenorėjau pažadinti tavo tėtušio, nes vėl savo dvivamzdį išsitraukęs ganysis mane po visą kaimą. 
- Koks ten keistas linciugėlio tarškėjimas girdėjosi lauke?
Bronius išsyk iš užančio išsitraukė užrištą maišelį.
- Atnešiau tau saldainių – čiulpiamos.

2012-06-30