1948 m. Šiaurės žmogaus turto invetorizacija

trys bulvės. rožančius lipdytas iš duonos
malda užsilikus kišenėj
pabirusios kelios sėklytės aguonos
toj amžino įšalo žemėj

mintis jau pametusi šviesą ir greitį
seniai laikrodukas sustojęs
ir įsakas vienas tik keltis ir eiti
kol kūną dar paneša kojos

kol kūnas dar paneša alkstančią sielą
o siela tą kūną pakenčia
nagai gremžia gęstančią viltį ant sienos
„turbūt nesugrįšim ant švenčių“

kasnakt traukinys sapnuose šitaip darda
greit reiks į sniegynus išlipti
bet lūpos atsimena Viešpaties vardą
širdis vis dar atmena kryptį

dar atmena kvapą mamutų gimtinės
atplūstanti gūsį iš vėjo
ir balsą kad tujen esi paskutinis
kiti jau į dangų nuvėjo

tik lieka kartėlis – gyvenimas šitas
lig dugno seniai išgyventas
eilėraštis skiautėj anglim užrašytas
ant maišo kur buvo cementas

daugiau pasilikti čia nieko neduoda
kas šitą vaikėzą įleido
kurs slepia po antklode veidą randuotą
lyg pranašo žvaigždę ant veido