neprotingas pokalbis

kaip sulankstyt vidinį labirintą
kad laidai siektų dangų ir žemę
kad kojos neštų neklausydamos proto
kuris išduoda
niekingas chameleonas
protas

kaip švelniai nuimt
čadrą gaubiančią veidą
čadrą nuo išorės žvilgsnių
spurdantį paukštį lyg akmenį
gulintį ant krūtinės
akmenį kertantį kojų pirštus
kad nejaustum didesnio
po kaklu

kaip įžiūrėti paukščio kodą
žieduoto paukščio nagą
kai jis aukštai
dreskia padanges
ir savo krauju užrašo neliesk
net žvilgsniu neliesk
mano skaudulio

gal žiedas kurį laikei
savo rankoj
ant debesėto skruosto
ritas su saule
ritas per skruostą
kol įkrenta nuo tavo delno
į manąjį

tokia nostalgiška lapkričio menė
pilna senų paveikslų
be parašo
sukabinkim juos padrikai
tegul pasipildo viens kitu
lakstančiais žmogučiais

žmogučiais per visą dangų
kepančiais šventą duoną
o iš jos minkštimo
vakarais prie židinio
vis kitaip
lip/dan/čia/is/save