Dugnas

Mes, sveikstantys alkoholikai, dažnai vartojame sąvoką dugnas. Pasiekti dugną mūsų kalba reiškia  beviltiškai prasigerti. Be abejo, mes dažnai matome tokius žmones. Jų yra visur: prie šiukšlių konteinerių ir solidžiose įstaigose. Tai gali būti ir visiškai  apsileidę benamiai, ir solidūs verslo, valdžios žmonės. Kiekvieno iš jų krūtinėje bailiai plaka alkoholio nuvarginta širdis. Netgi pasakyčiau valkatai lengviau, jam jau prarasti nėra ko, o padorus žmogus visuomet stovi prie praradimų slenksčio. Yra socialinis, yra ir dvasinis dugnas. Kuris baisesnis? Jeigu alkoholikas išvengs pirmojo, niekuomet neišvengs antrojo.

Dažnai mes sakome: jis jau pasiekė dugną, jam reikia pradėti gydytis. Arba: aš jau pasiekiau dugną, aš nebegaliu gerti, bet aš nebegaliu  ištverti be alkoholio. Gerai, kai žmogus pats pamato savąjį dugną. Tai retas reiškinys, dažniausiai jį parodo arba priverčia pamatyti kiti. Kai kas sako: aš gėriau, kol man dantis apsėmė, aš buvau srutų duobėje įmirkęs iki kaklo, nedaug trūko ir būčiau neišvengiamai tenai paskendęs.

Ar aš buvau pasiekęs dugną? Koks jis, manasis dugnas? Blogai, kai nežinai, jog tu esi tame dugne, dar blogiau, kai jau viską gerai žinai ir vis tiek geri. Toks dugnas iš tiesų baisiausias, nes labai daug alkoholio reikia, kad paskandintum sveiką protą tą neišvengiamos pražūties suvokimą, susitaikytum su vis blogėjančia materialine padėtim, pašlijusia sveikata.  Ar aš buvau tokiame dugne?  Taip.

Šiuo metu mano blaivybės stažas – dvidešimt keturi metai. Susimąsčiau ir pradėjau ieškoti išeities jau anksčiau. Dariau kažką: kodavausi, dideliais kiekiais vartojau vaistus, vėliau vėl gerdavau rizikuodamas sveikata. Akivaizdu, tai dariau ne dėl savęs, o dėl noro parodyti kitiems, jog nesu alkoholikas. Aš galiu negerti ilgesnį laiką – tai koks aš alkoholikas?

Dėl tos pačios priežasties vėl pradėdavau gerti. Taip elgiasi tik alkoholikai. Progų išgerti mūsų tauta turi labai daug. Ir štai sėdi tu linksmų giminių ir draugų tarpe. Jautiesi nepilnavertis, nes negeri. Tokį pasikeitimą labai greitai pastebi aplinkiniai.

–  Klausyk, kodėl tu negeri?
Pradedi  kažką aiškinti, jog vartoji vaistus.
–  Tai gal tu užsikodavęs ar užsisiuvęs? –  klausia su užuojautą  draugai. Ir dar skaudesnė nepilnavertiškumo banga pakyla  iš nukamuotos  dvasios gelmių.
–  Įpilk. Neužsikodavęs aš. Noriu – geriu, noriu – negeriu, – ir išgeri.
Neilgai gali pasėdėti prie stalo, nes teturano sukelta reakcija veja lauk.

Norėčiau paklausti skaitytojų: „Ar jūs gėrėte skalbimo miltelių? “ Aš gėriau. Netyčia vonioje naktį dar neišsiblaivęs, bet pajutęs baisų troškulį, apgraibomis susiradau stiklinę. Šviesos net nedegiau, bijodamas pažadinti žmoną. Pasirodo, joje buvo atskiesti skalbimo milteliai. Aš pakišau po kranu, pripyliau pilna ir išgėriau. Ko gero kelias dienas jaučiau muilo ir kažkokio šarmo skonį burnoje. Lygiai tokį patį, gal net stipresnį, šleikštų skonį pajunti išgėręs tegul ir mažą dozę svaigalų po to, kai vartojai minėtus vaistus. Pavadinimų to vaisto yra daug – cheminė sudėtis beveik tokia pati. Vartojamas jis įvairiausiais pavidalais ir kol kas nieko geresnio formacijos mokslas nėra sukūręs.

Jeigu būtų tik skalbimo miltelių skonis, dar būtų galima kentėti ir gerti nebėgant laukan. Išgėrus pradeda dusinti, veidas pamėlynuoja, širdis tiek padidina apsukas, kad kala kaip kūjis  nepaprastu greičiu, pajunti aštrų skausmą kepenyse ar kasoje. Gerai, jeigu lauke yra sniego. Dedi jį abiem rankomis ant veido. Atrodo, jis tirpsta akimirksniu. Ką, jūs manote, veiki toliau? Eini ir išgeri dar vieną stikliuką degtinės!?.. Ir vėl tokia pati reakcija. Net po mėnesio burnoje geriant vis dar jaučiasi tas prakeiktas skalbimo miltelių skonis.

Tokius fokusus su savo organizmu darai turėdamas vieną tikslą – įrodyti visiems: aš ne alkoholikas. Įrodinėji, nors jau neišsiblaivai savaitėmis. Kas gali taip kvailai elgtis? Žmogus, turintis problemų su besaikiu alkoholio vartojimu. Tai alkoholikas – proto ligonis, sergantis viena iš sunkiausių, nepagydoma, progresuojančia, mirtina liga ir ją tokiu būdu neigiantis. Niekam nepavyko jos nuneigti. Kas ją neigė, tik anksčiau numirė, nugyvenęs net šuns nevertą gyvenimą.

Toks buvo mano kelias į dugną. Pagyvenau ir dugne, gerai žinodamas, kur esu. Net tada sugebėdavau save pateisinti. Geriu todėl, kad mane išdavė. Net A. Achmatova pasakė: šis pasaulis be širdies. Geriu, nes vienatvė dviese gera tik kapuose, man taip skauda, aš toks pavargęs, nelaimingas, nuskriaustas – tokia nuostabiai graži savęs gailos puokštė. Man jau sakė, aš jau žinojau: „Neturi teisės gailėtis savęs“. Gailėtis savęs buvo lengviausią išeitis, bet aš nenorėjau taip lengvai to atsisakyti.

Bus daugiau