Ir vėl žiema, žiema...

Tiek daug išvaikščiojęs
šią dieną suklupau
prie mažo paukščio –
mieliausiai skrybėlę nukėliau,
beje, pirty.

Šiek tiek lietutis lijo,
tačiau nedaug, nedargana.
Net slyvos medis nesušlapo iki paskutinio lapo,
bet zylės maudėsi jame kaip pirtyje –
lietus varvėjo joms nuo visa to,
ką tik beturi medis,
o šakos, vantomis patapę,
kaip gyvastis
kuomet paprakaituoti netgi
po plunksnomis ne sarmata.

Paukštuk mažyti,
ir vėl žiema, žiema, žiema...
Jeigu pavasaris man neišauštų
tikiu, atskrisi vėl zyle
ir nereikės man nieko,
kas galėtų Viešpačiu pabūti,
ir nereikės man nieko,
kad pasilikčiau vienišas
kaip tuštuma.