Vandeniu

Mano miegas mažoji mirtis mano moterys mažosios nuodėmės
Kai prie stiklo vėsaus prisiglaudžia įkaitus kakta
Mes gyvenom daugsyk už kitus viduje nuolat kentėm ir guodėmės
Mes nubudom vidurnaktį žemė kvepėjo balta

Ir pražydo skaidriuos ežeruos baltas mėnuo kaip žiedas lelijų
Ir jų lapų valtelės vis plukdė mažytes žvakes
Vynas virto actu na o ostija vėl supelijo
Šitaip laikas mus mokė mylėti kartu ir nekęst

Nežinau kaip sulimpa šie poliai kaip sudera viena ir kita
Be mirties gal ir meilės nebūna tačiau iš mirties
Čia atsklinda garsai tarsi angelas pūstų trimitą
Į tave jis rankas kaip į tolimą viltį išties

Jos bus švelnios kaip šilkverpio gijos už rūką švelnesnės
Kada ištiestu delnu ropoja boružė ir tai
Ką jauti iš tiesų amžinybės lytėjimas esti
Kai pasaulį kaip knygą apakęs vien pirštais skaitai

O po to prasimerkęs žiūri į rugsėjo prinokusią delčią
Galbūt aš egzistuoju tik tavo ryškiausiam sapne
Aš numirčiau triskart už tave o po to prisikelčiau
Jei dėl to tu išties vieną sykį pamiltum mane

Skinčiau lūpomis naktį lyg prisirpusią gervuogę gardžią
Kuri žiba kaip deimantas juodas už naktį juodžiau
Ant šakos obelies dėl tavęs aš turbūt pasikarčiau
Jeigu tu kaip vaikystėj vis suptum už vėją greičiau

Aš esu kaip beprotis tarp primargintų rudenio skiaučių
Vaikštau naktį stogais išgaląstais nelyg ašmenim
Jei mus skirtų tik sienos aš jas jau seniausiai išgriaučiau
Ir per vandenį skaidrų tu eitum kartu su manim