Žydi, kvepia žolynėliai...

Kanapiniai kemerai išsistiebė, savo žiedynus išpustė ir išdidžiai žvalgosi, bene pamatys dar aukštesnius už save. Prie jų glaudžiasi rausvažiedės ežiuolės, perpus žemesnės, bet užtai jaučiasi saugiai ir šypsosi savo plačiomis šypsenomis. O kuo jau didžiosios nasturtės gali pasipuikuoti? Žinoma, savo ryškiai ružavais, oranžiniais, geltonais žiedeliais, na ir tuo, kad vadinasi didžiosios. Stambiažiedės plukės išbujojo dideliame sodo plote ir juokiasi rausvomis šypsenomis. Šluotelines hortenzijas lanko svečiai: vienam žiedui kažką  paslaptingai šnibžda dilgėlinukas, o kitame nutūpęs admirolas gal meilėje prisipažįsta? Begaliai savo ryškiai geltonais žiedais prisiviliojo rudakiautę sraigę. Jos kiautą aplink puošia geltonos juostelės. Turbūt, gudrioji, bando priderinti spalvas – taip aukštai užšliaužė stiebu. Virgininiai veronikūnai savo baltais snapais, išdidžiai pakeltais į viršų, meta iššūkį visiems geltonžiedžiams, rausvažiedžiams – juk balta spalva ne ką prastesnė ir net labai dera prie sodriai žalių lapų. Kiaušininės melsvės savo gausa nenusileidžia stambiažiedėms plukėms, o švelniai violetiniais žiedeliais, kukliai žiūrinčiais žemyn, paįvairina gėlyną ne ką prastesnėmis spalvomis. Paprastoji raudoklė, suformavusi ištaigų krūmą, įsitaisė atokiau nuo žydinčių gėlių ir mėgaujasi savo išskirtinumu. Didieji šilokai džiaugiasi paparčių draugija ir visai gerai dera prie jų savo žalsvais žiedynais.
    Rodos, žolynai nė neketina atsisveikinti su vasara, nors šią dieną lietuviai nuo seno atsisveikindavo su želmenimis ir gėlėmis, rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo žemei už derlių ir grožį.