banaliuliu

... atsimuša banga į krantą, mintis nurieda lyg akmuo
ir rieduliais nuo skruostų krenta, krante širdis nežino ko
jau pats tveri iš kranto pilį, o akys – tūkstančiai langų
sutinka, lydi, baudžia, myli, nors apie tai galvot baugu
baugu, kai delną rėžia raktas nuo durų, kur tavęs ilgiuos,
kad be tavęs daugiau netektų pavirsti siena, o jei vos
suspėčiau spinduliu ant riešo – tava svajone apsijuosti,
nuslinktų sienom mintys šviesios ir aš vėl nesudėčiau bluosto,
sapne pareinant pamatyčiau – basom per žolę su drugiais,
aš juos sugaučiau, lyg netyčia ištarčiau – buvo tai kadais
tyla prie jūros, o ant skruostų boružės pėdsakai, dar sparnas,
aš šiąnakt nesudėsiu bluosto, gal ką patars naktinis varnas,
gal dar eilutę banaliausią ar krintant žvaigždę tarp eilučių,
ir jeigu mintį tu sugausi, sakyki – būk, nors nebebūčiau...