stygų teorijos paraštėse

perlenkiu šviesą
ant pusmėnulio krašto supasi
žmogus gitara ir gnybtai

ant kito krašto šoka žvaigždė
kojomis iš susivėlusio stygų kamuolio
pašokdama iki saulės –
elektriniu skambesiu švilpaujančio
ugninio lapino

pro visatos žaliuzes
plūsta šviesos akordai
pasileidžia gitaros grifo ladomis
kol lūžta

pergnybtas Jupiterio cigaras
iš dūmų debesies
pumpuoja karščio kibirkštis
primenančias lapino uodegą

įtemptos stygos
tarp Neptūno ledkalnio ir Marso uolos
visatos nervai

punktyrais nuo do iki si
reguliuojamais grifo suktukais
spragsi stygomis
laužomi gnybtų mažorai minorai            
iki pauzės   

kur visos teorijos suteka
į vieną brūkšnelį
ant ištiestos rankos
riešo

pirštais užspaudžiu tekančią dieną
palieku vieną tūkstantąją dienos dalį
kad aštuntinėmis pėdomis
viena iš stygų nusileistų
ugninis lapinas

nudelbęs akis
į fantastiškiausių garsų formas
pats tuo netikėdamas
virtuoziškam
šešių stygų
skambėjimui