Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pranas Pranas

Jonai, tu? Tikrai Tu?

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


    (Po sceną sunerimęs vaikšto Klaustukas Guvus. Įsigarsinęs taip, kad klausantis jo, pasimano: o gal iš tikrųjų atsitikę taip, kad ne tik abėcėlės raidės išmoko kalbėti viena už visas, bet ir kitokie spaudos ženklai – ir šauktukai, ir taškai – dvitaškiai, ir kableliai – kabliataškiai, ir, ir... Tačiau šiuomet scenoje Klaustukas.)

  – Turbūt net Perkūnas nežino kiek kartų ir ko esu klausęs, bet visuomet tik dėl savęs, kad turtingesnis dvasia, žiniomis, kad nekvailesnis netgi tarp kvailių. Nuo Šekspyro laikų jokių scenų niekuomet man nereikėję, netgi sprendimuose kuo ir kaip būti ir išvis – būti ar nebūti. Tfu! Ne juokdarys gi, o Klaustukas. O jeigu juokauju, tai dažniau irgi liūdnai. Tačiau dabar pasižiūrėkite į tokį būties paveikslėlį.
  Klaustukas aukščiau savo kepurės pakėlė popiergalį, kuris atrodė labiau panašus ir paklydusį debesėlį, nenumanantį nei į kurią pusę plaukti, nei ko ieškoti, kad susirastų patikimesnę saugą.
  – Puiku, – pagyrė Klaustukas publiką už jos dėmesį, o toliau, žvalgydamas nemenkos apimties salės publiką: – Įsiklausykim, ponios ir ponai, visi, pradedant nuo mažamečių panelių ir kavalierių, kas šiame  popiergalyje parašyta. Manau, netgi paspėlioti įdomu, kieno taip parašyta.
  Klaustukas, paleisdamas iš rankų popiergalį, mestelėjo jį aukščiau, tačiau jis nekrito; laikėsi viršum jo galvos kaip miražas. Žinai, kad taip neturėtų būti, bet jis yra.
  – Kažkas ne taip, – neaiškiai sušnypštė iš ten, bet netrukus tekstas, tartum nusikratęs kalbą ištikusį amą, atsigavo taip, kad belikę tik pagirti tokį jo skaitymą. Jaučiau, kad mano ausys pradeda augti, darosi talpesnės. O! kaip labai reikėję, kad kas nors nebūtų neišgirsta.
  „Gal reikia taip, gal ne, tačiau kai mintyse toks dalykas atsiranda, tuomet juo jau nesiseka atsikratyti. Prieš akis sužiuro skaičius 1, o truputį vėliau ir du nuliai. Tokios trijulės priešpriešais lyg savaime parašiau: „Pakeliui į“, o tuomet ne tik ant popieriaus, bet ir mintyse, lyg smegenų pakutenimui, pasiliko išgraviruotas įspaudas „Pakeliui į 100“.
 
  Pakeliui į 100?
  Nepamenu kaip – ar šliauždamas, ar keturpėsčias, ar kieno  padedamas, ar vis dėlto pasispyriodamas lazda – atsiradau ant scenos. Užtat gerai įsiminiau, kaip abejomis rankomis ir lazda siekiausi viršum Klaustuko kepurės pakibusio debesėlio, o burna darėsi netgi didesnė talkininkė negu lazda.
  – Betgi toks dalykas jau seniai pradėtas. Prieš... prieš  aštuoniasdešimt metų, – kalbu į salę lyg kažkieno ir diriguojamas, ir sufleruojamas. – Negi dar kažkam paslaptis, kad...  Taip, taip, kad visas žmogaus gyvenimas tėra pakelė. Netgi jeigu jis siekia 100 metų, vis tiek: tfu! tfu! kiek nedaug, a? Ašara. Ir nežinia, kodėl reikia stebėtis, išgirdus apie šimtmetį nugyvenusį žmogų.
  Žvilgt giliau į salę, o ten tamsa ir beveidė publika. Lyg iš mano pasąmones persikėlusi. Žvilgt pro langą. Ten žalia, žalia. O rytiniame dangaus pakraštėlyje pateka gegužės pabaigos saulė.
  Pateka saulė?
  – Pateka saulė? Baik, Pranuci! Vėl nesąmonę tari. Žemelė dar kartą apsisuko aplink savo ašį. Ir tik. Negalima tau eiti į scenas,  negalima...
  – Negi? – nesinorėjo patikėti. Beje, man jau gerokai įgriso panašūs dialogai su savimi, tačiau šis kartas darėsi jautresnis. Net sudvejojau, kad gal šį kartą aš ne su savimi. Prisiminiau Joną iš Griškabūdžio. Gal su juo? Nei karto nebuvome susitikę. Sveikindamiesi gi irgi nei karto vienas kitam nepadavę rankos ir vis dėlto, apsidairydamas aplink save ir toliau, nematau į ką kitą galėčiau parodyti draugystei ištikimesnį vyrą kaip jį, Joną iš Griškabūdžio. Ir šį kartą, žiūrėdamas į patekančią saulę, regis, išgirdau būtent Jį. Ir būtent iš prisiminimų.
  – Neįsivaizduoju, kad saulė netekėtų, o žemė suktųsi, neleisdama netgi pajausti, kad ji judanti, skrendanti. Tačiau iš kur žinoti, kaip ryt, poryt, kaip tolesnėje ateity atrodysiu su  tokiu savo išsimokslinimu. Visaip gali nutikti. Gal dar po dešimt metelių nemenkiau būsiu apsičiupinėjęs Visatoje kaip tu, Pranuci. Gal. Tačiau vis tiek nesiliausiu įtikinėti save, kad – o! kaip gera nežinoti, kad iš tikrųjų gyveni kitaip negu supranti, žinai, esi įsitikinęs, kad gyveni nežinodamas, jog ir savu gyvenimu pats sau nemenkai primeluoji. Netyčia. Tiesiog todėl, kad per maža smegenų, kad galėtų jį sutalpinti taip, jog nei pridėti,  nei atimti – toks jis  tikras.
  Sunkus darbas scena, – atsiduso Klaustukas už mane, – Oi,  sunkus. Tačiau reikėsią ir jį ištverti.
  – Jonai, tu? Tikrai Tu?

  _____________Iš „Šklėrių raisto“____________

2021-06-03 13:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-05 19:19
Laila
gyvenimo keliu eina išmintingas žmogus ir nesvarbu kiek jam metų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-05 17:27
Bala_nematė
Kokia graži kelionė, ir kryptis, ir tai, kad ne pats 100 yra kelionės prasmė, o pats tas nueitas kelias. Turėčiau - duočiau gražų penketą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-04 09:44
neberijus
Labai didelis grožis. Kiekvienas žmogus klaustukas, kartais pats savęs pažinti nesuspėji. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-03 22:11
ONYX
Avantgardas vysamia grožyja pače gėreuse prasmia  )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-03 20:36
Violita
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-03 17:42
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą