Aistros šokio kalba

manęs nemokė niekas
gerų manierų ir kalbos
kuria galėčiau pasakyti
daugiau negu pasako akys
arba nuslėpti
nepadorius geismus
kada audra ir viesulas
ties vartais susitinka
ir svaidosi aistrų žaibais
tada tavęs pamiršti
nepavyksta
ir žodžiai žūsta mūšy su tyla
manęs nemokė žaisti
apsimesti
ir slėptis
nuo tavęs savęs
kai krinta kaukės
vėjas garsiai kaukia
tik laikrodžiai apėję ratą
sustoja atsikvėpti
garsai jų skrodžia naktį
tarsi šūviai
mane išmokė
šokti vilkės šokį
bet suvilioti vilką
jau nėra prasmės