Kirviu ir keliais

Mano namai neturi atminties
mano namuose tik voverės
katės pelės ir antys.
Mano namai buvęs supermarketas,
taip vadinama universalinė
Neverdaičiuose.
Po to, kaip nelyginant pats
Liucuferis apsireiškęs Landsbergio
demonas Kuprelio muzikanto kūne
išdraskė kolūkius, mūsų mieste
nebeliko kam begyvent.
Nors žlugimo, irimo ir dūlėjimo
procesas truko ilgai, ši agonija
trunka iki šiol, bet jau seniai
į supermarketą retai kas
beužeidavo - ką mūsų miestiečiai
galėtų jame pirkt? Pigaus plaukų
losjono jame nebeliko, na, tokio,
kurio kaina septyni litai už litrą,
du eurai šių laikų pinigais.
Pamenu, kai dar gyvenau ne
Neverdaičiuose, o tikro miesto
pakrašty, žinot, Neverdaičius
miestu vadinu tik todėl, kad jie,
kaip kiekvienas miestas turėjo
savo dvasinį, kultūrinį centrą,
antrąją bažnyčią, kur kožnas
aplankęs ją galėjo ką panorėjęs
įsigyt - nuo teftelių ar šprotų
dėžutės iki pakinktų. Jei bažnyčion nuėjęs tu
meldi to, ko tau trūksta, tai
supermarketas yra tavo norų
išsipildymo vieta - pamenu,
nelabai ko man tą vėlyvos vasaros
metą reikėjo, į parduotuvę užėjau,
galima sakyt, tik šiaip sau,
Neverdaičių miestas pasimaišė
pakeliui.
Pamatęs losjono plaukams litrinį
butelį viso labo už septynis litus,
paprašiau, kad leistų pauostyt.
Kvapas buvo geras, lauke kvepėjo
irgi gerai, sunokusiais ir jau
bepūvančiais obuoliais.
Atsukus butelio kamštį pakvipo
laimais, gal dar migdolais,
sandalmedžiu, pieniška morkų
sriuba ir dar kažkuo.
Dvigubai mažesnė kaina
nei Old Spuce mažame, baltame
indely raudonom raidėm.
Negalėjau atsilaikyt, nusipirkau
tą gelsvai žalsvos spalvos butelį,
ir parsivežiau namo. Ketinau
naudoti po skutimosi.
Tuokart
namus pasiekiau su viliuku,
jis buvo vienintelis lengvasis
transportas, kurį turėjo mūsų
firma, kitas buvo vikšriniai
traktoriai, ekskavatoriai,
autobusiukai juodasnukiams
vežiot ir sunkvežimiai.
Su manimi kartu keliavo
keletas vyrų, visi kaip reikiant
prasmirdę prakaitu ir
ką tik iš kalėjimo grįžęs Sergejus,
atrodo toks buvo jo vardas.
Paėmėm jį pakeliui.
Aš gyvenau gal dar Stalino
laikų dviaukščiame su išvietėmis
ir sandėliukais-malkinėmis lauke.
Tokių statinių net Neverdaičiuose
nelabai rasi, o va pas mus, tokių
namų gal bent dešimtį gali rast.
Tas Sergejus, gal kalėjime
išmoko dirbt su oda ir drožinėt,
dar bevažiuojant ėmė siūlyt
visokius medinius niekus,
drožtus velnius ir suvenyrines
dėžutes. Bet niekas nė vienos
tuokart nenupirko.
Jis įsigudrino išlipt prie mano
namų, visai šalia pervažos,
ten buvo krautuvė, sakėsi turįs
keletą centų, bene sukrapštysiąs
ant alaus. Prašė ir manęs,
pradžioj kaip koks prasigėręs
inteligentas, įkyriai, bet gražiai,
vėliau sakydamas:
  - Ėj, kurva, nu nebūk bibys,
  duok nors vienų lytų...
Sakiausi neturįs ir kad po
netrumpo kratymosi ne tik
asfaltu, bet ir žemiausios prabos
šunkelynu, noriu į
išvietę. Nieko nelaukdamas
perėjau per dulkėtą kiemą,
atsirakinau sandėliuko duris,
kur stovėjo mano mėgiamiausias
transportas dviratis ir buvo
sukrautos spygliuočių malkos,
beržinėms niekada neužtekdavo.
Losjono butelį įspraudžiau tarp
malkų ir nieko nelaukdamas
nėriau į išvietę.
Žinai ką? Sandėliuką aš palikau
neužrakintą, spyna kabėjo ant
kilpos su visais raktais, kai  grįžau
raktai buvo spynoje, spyna jau
kabėjo ant dviejų kilpų. Aš atrakinau
ir iškart toje prieblandoj
pamačiau, kad butelio losjono
ir dviračio nebėra. Labai nuliūdau,
tai buvo jau trečias iš manęs
pavogtas dviratis, kas šįkart
buvo vagis aš supratau iškart.
Einant iš sandėliuko pro namus
zvimbė musės, keistas buvo
tas gaudesys, lyg iš po žemių.
Matyt, neveltui man taip pasivai-
deno. Buvo penktadienis. Ieškoti
Sergejaus ilgai nesiryžau, o kai
pagaliau apsisprendžiau viską
išsiaiškint, nuo tolaik buvo
praėjęs jau kažkelintas savaitgalis.

Užlipu laiptais. Skambinu į duris.
Atidarė lyg ir pati buto šeimininkė,
nors kas buvo to dviejų kambarių
buto tikrasis šeimininkas sunku
besuprast.
Be jos pačios čia dar gyveno du
vyrai. Sergejus ir labai labai
tvirtas jaunuolis iš kaimo,
išvaizda panašus į miškų plėšiką.

  - O kokie svečiai... - irdamasi pro
  dūmų tirštumą išgiedojo
šeimininkė, šlykšti, gan stora boba,
kurios platus, apvalainas veidas
buvo panašus į apskritą, anais
laikais mūsų mieste dažnai keptą,
didelę apskritą bundę, kurią,
kad imtum valgyt, reiktų smarkiai
prisiverst. Man rodos, ji buvo
ne tiek stora, kiek ištinus.

Aš iškart pamačiau savo dviratį
stovėjusį prieškambary, du
vyriškius, vienas jų buvo tas pats
plėšikas, o kitas, sakyčiau,
medkirtys, o gal čigonas, su juoda
juoda barzda. Jis sėdėjo ant
taburetės basas, kaulėtos,
plonos, bet ilgos ir purvinos
kojos kyšojo iš pastalės.
Ant stalo stovėjo butelis
kolumbiko - tai toks spiritinis
smardalas, kuris, jei neklystu
būdavo varomas iš obuolių.
Atsiduodavo samanom ir
kažkuo daug daug baisesniu.
Jo butelį atskiedus išeidavo du.

Man pasirodė keista, kad tvirtas
kaimietis neturi šalia pasidėjęs
šakių, o medkirtys pjūklo
ar bent jau kirvio.

Kaip vėliau paaiškėjo boba-bundė,
plėšikas ir čigonas-medkirtys
laistė sandėrį, kurio metu
buvo pigiai parduotas mano
dviratis, regis, viso labo tik
už trisdešimt litų. Basakojis
medkirtys buvo pirkėju.

  - Kiek turi? - mane pamatęs
  sududeno plėšikas.

Tokiais atvejais, kai be didelių
įžangų manęs kas paklausdavo
apie pinigus, aš, dažnniausiai
nustatydavau gailią išraišką
ir atsakydavau - tai, kad nieko,
neturiu išvis nieko.
Taip ir tąkart, nors to būtų
buvę ir per daug, buvau pasiruošęs
net kišenes išversti.

  - Nu, kų tu čia bliat, nepisk proto.
  Nori išgert, tai ir pinigų turi turėt!

Šeimininkė net nevaidino, kad
yra pasibaisėjusi savo sugėrovais.
Įsidrąsinusi ji išsiviepė
klausdama:

  - A tai kų turi, negi nieka? Duok,
  duok pačiupinėt, - jau kišdama
vieną ranką man į klyną, kita
grabinėdama šoną, prikimusiu
balsu ir kiek galėdama artistiškiau
sukiauksėjo ji.
Jos panagės buvo juodos, nagai
nekarpyti, judėjo kaip sulėtintam
filme, bet vos spėjau atšokt.
Kliudžiau savo dviračio vieną ratą,
paskui vairą ir šis baisiai
bildėdamas nugriuvo.

  - Aina nachui, žėkit, mana dvyyy-
  rati banda pavogt, - sustaugė
medkirtys. Kaimietis irgi staugė
besijuokdamas.
Prie vyrų prisijungė ir šeimininkė:
  - Vagis, laikykit vagis, - kiauksėjo
  ji.

Aš buvau ne tai, kad bailus
jaunuolis, aš buvau išgąstingas.
Kartais nusigąsdavau be jokios
priežasties, kartais
susinervindavau. Ekstremaliose
padėtyse, o būtent taip aš
įvertinau susidariusią situaciją.
Dažniausiai, mane pirmiau
apimdavo siaubingas išgąstis,
o paskui ateidavo visos kitos
emocijos - nudžiugimas be
priežasties, dvejonės. Pyktis
atslinkdavo pamažėl, tarsi iš už
pakampių, pasidairydamas.
Taip buvo ir šįkart, pyktis
pasiekė palubes, slinko siena
ir leidosi iš dūmų debesies.

  - Kur Sergejus, - paklausiau.
  - Sergejus? Nebėr. Nu, tu ir radai
  ape kų pašnekėt. Sakau tau,
Sergėjaus nebėr. A žinai del ką?
Supranti, ataja, nu, gal preš kokias
geras dvi savaitis su litrinia lasjona
buteliu, bet mun nepasrode,
kad turi. Kurva, nugi tikras idotas.
  - Kų parnešei, - sakam. Pagavai
  kų nors?
  - Tai šindej nekyba niekas.
  Iš tikrųjų, tas asilas nueję sava
kambarin, vienas susverte visų
gerymų ir tik ryti išgirdam
kaip gargaliuoja:
  - Gul gul gul, gul gul gul...
  Kaimietis atsilošęs ir kaip begalima plačiau išsižiojęs
vaidino Sergejaus priešmirtines kančias. Abu sugėrovai žvengė.
Man bestovint prieškambary,
šeimininkė, kuri, matyt, buvo
girtesnė nei maniau, kurį laiką
mėgino pastatyt nuvirtusį mano
dviratį, tačiau dabar,
prasiskleidusia suknia gulėjo
ant grindų apsižergusi priekinį
ratą. Matėsi, kad ji be apatinių.

Užtrukau pusantros sekundės, jog
įvertinčiau šį vaizdą.

  - Tai va, nebėr tava Sergėjaus.
  Gulėja ligoninej nemažai laika,
a praaitų savaitį ažukasem...

  - Gul gul gul, gul gul gul, - vėl
  užsivedė medkirtys. Jis
pavojingai loštelėjo sėdėdamas
ir jau nebeišlaikęs lygsvaros
vožėsi pakaušiu į radiatorių.
Virsdamas sugriebė šaldytuvo
rankeną, tas virto iš paskos medkirčiui.
Ir staiga aš pamačiau, nežinau,
r kirvio būta po šaldytuvu su gana aukštomis
kojomis, ar šalia, bet jis gulėjo
toje vietoje, kur stovėta šaldytuvo,
visas aprūdijusiais ašmenimis.
Pats šaldytuvas dabar rėmėsi
į palangę ir bent dalinai laikė
prispaudęs medkirtį.
  - Gul gul gul, - sužviegė kaimietis.
  Aš, žiūrėdamas į jį pagalvojau štai
ką:
  - Žinai, kaimo japi, tau labai trūksta šakių.
Be šakių tu niekas.
  Ir jau kitą akimirksnį žingtelėjęs
jo linkui, džinsuotu keliu pataikiau
jam į dantis. Įikibau į jo galvą
prilaikydamas.
Į nosį. Du kartus į žandikaulį,
girdėjau, kaip trakšteli kaulas.
Kaimietis nuslydo ant grindų.
Stumtelėjau šaldyruvą, šio, matyt
būta visai tuščio, pasistūmė
visai lengvai.
Paėmiau kirvį ir surūdijusiais
ašmenimis vožiau medkirčiui
į viršugalvį. Garsas buvo toks,
kaip ant grindinio nukritus
dideliam arbūzui.
  - Pokšt...
  Kažką kliudžiau. Stiklai.
Virtuvinio šviestuvo šukės.
Kraujas. Kruvina košė.
  - Pokšt.
  Šį kartą kaimiečiui. Kaulai
ir kraujas. Kaukolė tarsi
perskeltas obuolys. Dvi skiltys
atsiskyrę viena nuo kitos,
akys skirtingose pusėse.

Teisybę sakant, galėjau
pasitenkinti vienu. Bet gulėjo
jau du.
Arsisukau. Trečioji, bundė,
baltakiuodama žiūrėjo  į mane.
Taip, tarsi nesuprastų
nieko ar būtų mažumėlę nustebusi.

Žvilgsniu pergręžiau jos kiaušą.
Impulsai menki. Ji ir iš tikro
nieko nesupranta.
Pažvelgiau į virtuvę. Kirvis
mirko kibire, pentis nunirusi
vanduo nusidažęs.

Mano rankos liko švarios.
Rankovės ir klešnės beveik
neapsitaškė. Išėjau į koridorių,
priėjęs prie durų pasiklausiau.
Tylu. Ir atrodo ramu.
Truktelėjau dviratį į save,
ratas išslydo iš gaspadinės
tarpkojo. Atvėriau duris.
Užvėriau.
Sėdau ant dviračio ir laiptais
pro atviras laukujes duris
nudardėjau laukan.

Aš nebegyvenu tame mieste.
Gyvenu Neverdaičiuose,
Universalinės parduotuvės pastate.
Dar neseniai po mano butu
buvo bankas.
Dabar ten stovi mano dviratis.
Ir kirvis. Kartais aš švelniai paimu
jį už koto ir einu skaldyti malkų.
Centrinis šildymas mano bute
atjungtas.
Aš uždarbiauju statybose ir keliuose,
dažniausiai vasarą. Grynųjų man
pakanka. Tačiau aš mėgstu padėti
žmonėms. O žmonės padeda man.
Tiems, kurie perka neskaldytas
malkas, pavyzdžiui senutėms
ar ūkininkams, neturintiems
specialios mašinos.
Ten pat, kur laikau savo įrankius
yra antroji vonia, kurioje prileista šalto
vandens, o jame stovi pieno
bidonėlis,. Kad nerūgtų.
Aš labai mėgstu pieną.
Atsistoju vonioje su langu,
žiūriu į inkilus su varnėnais.
Vos tik varnėnas atneša kirmėlę
savo mažyliams, aš užsiverčiu
puodą pieno, gurkšnodamas
žiūriu į debesis ir sakau - aaaa...
o tada paėmęs kirvį einu skaldyti
malkų.

  - Pokšt.