Varnas

Dar niekada taip gausiai nežydėjo obelys
praverkite kas nors palatos langą
gal juslėmis giliau pajusiu kvapą
ir žiedų kalbėjimą
taip švelniai skamba žiedlapiai
jau krisdami į žemę
neliesdami viens kito
atsisveikina su obelies šaka
iš vieno žiedo krenta atskirai
ir vienišėjantys
iš rankų į rankas
taip skauda atiduoti...
nusvyra  rankos
jau žiūrėdamos į žemę...
savo žvilgsniu tu prisitrauk,
dangau,
pakelk rankas mano į viršų

aš pamojuosiu tai žydrynei kurią blaško
juodas nepasotinamas varnas