vieškelis suka į rytus
prie to medžio
kuris žydėjo prieš šviesmetį
dabar tik žvaigždės
sutupia ant jo šakų ir laukia
vėluojančių į puotą
traukinį
ar pasivaikščiojimą
su vienatve
po tyrus užklotus
lengvo rūko šydu
pameni
tada mes susitikome
saulei nusileidus
skaičiavome kukavimus
kartojome kvatojome
aštriam mėnulio žvilgsniui stebint
paskui pakilo vėjas
lijo smarkiai
bandėm pasislėpti
už laikrodžio
sapnų
už metų
tylėjime ir laukime