Aš iškvėpsiu šią mintį – dabar vėl kvėpuokim giliai
Koks svaigus šitas oras toks lengvas kaip kadagio dūmas
Kai pabeldi vidun ir nubunda visi aviliai
Tau tarp pirštų žolė ir dangaus nematytas artumas
Tą akimirką kai susijungia dangus su žeme
Išsisklaido rūkai ir viduj šitaip tuščia palieka
Kad kažkas čia ne taip kad nubudus pasauly šiame
Nerandi nei prasmės nei vaikystės nei kelio... ir nieko
Pasakyt negali ko nebūtum ištaręs anksčiau –
Mus išmoko kalbėt o po to nuolat liepia tylėti
Iš padangių skardos melsvą paukštę be žodžių lanksčiau
Jei davei mums lietaus Dieve duoki ir savąjį skėtį
Žaibas trenkia į tą kuris esti aukščiau nei visi
Ar taip mokai ir mus atgrasai nuo kasdienės puikybės
Ar ir pats tu kaip žaibas tik nuotraukos blyksnis esi
Tarsi iškirptas kadras ar kardas virš mūsų pakibęs
Tavo kabantis sodas virš mano vienplaukės galvos
Kurio nieks nesodino nelaistė ir niekad nesėjo
Ten kur vynuogės pačios nusvyra ir jas nuspalvos
Tik teptukas pavasario vasaros arba rugsėjo
Taip rievė po rievės ąžuolynai skaičiuoja metus
Slepia juos po žieve kad jų laiko daugiau nematyčiau
Tokį vakarą kai tykiai varva žvaigždynų medus
Kaip ragaut jį gali nematydamas mirštančių bičių
Bitė miršta taip staigiai – kaip miršta kalba ar dievai
Vos užminsi basom dobilienoj – geluonį pajusi
Lyg į upę įbridęs kur kartą jau šitaip buvai
Bet jau kitas vanduo bet jau tiltas sulū-
žęs per pusę