Vienąsyk apsvaigau vos apsunkusį žvilgsnį pakėlęs
Tarsi pirmąjį kartą virš miesto danguj pamačiau
Kaip sutemus aplink skleidžias baltosios liūdesio gėlės
Paukščiai braido basi ir jiems Dievas atrodo arčiau
Taip arti tau ir man kad ranka išsitiesus galėtų
Skint rasotas žvaigždes – ramunėlių arbatai kaip tik
Nusileidžia lėtai tik dulksna pranašaujanti lietų
Noksta sunkūs lašai – kad vos spėju ištart pasilik
Nes lietus greit nuplaus aukso dulkes – neliks tavo kvapo
Nes lašai greit nuplaus tavo pėdsakus miesto gatves
Ir sunku bus žiūrėt į pasaulį galingą bet tarpų
Kuriame pamažu tarsi oro ims trūkti tavęs
Ir sunku bus įkvėpti – neliks ten žvaigždžių aromato
Ir Perkūno vaikai ledo peiliais vėl žemę dalys
Tik nepaliesta bus kiek pavargusios akys užmato
Kai tikrovės ribas brėžia plunksnos dailus smaigalys
Nesuprasiu kodėl virš galvos šitą naktį praskrido
Keistas paukštis kurį mes nulipdėm iš molio kadais
Ir akmuo nuo širdies nusiritęs į kambario vidų
Mintinai bus rasos išskaptuotas su mūsų vardais
Taip kiekvienas pavargęs suras savo poilsiui vietą
Kol praslinks ši naktis liks tik raštas veikiausiai skubus
„Šeimininko nėra. Išsikraustė į kitą planetą“
Kaip langinės namų bus lentutėm užkaltas dangus