Pamiškės gyventojų kasdienybė

Po žilvičiais tūno lapė,
Alkana nuo vakar ryto,
Višteles prie tvarto stebi,
O labiausiai Kokoryką.

Tas giedorius pasipūtęs
Vidury margiausio būrio
Dirgina labai laputę:
Pasigauti raibį turi.

Žemę kapsto vištų kojos,
Vaikšto išdidus raibuolis.
Brisius snaudžiantį vaizduoja,
Iš tikrųjų klauso uoliai.

Lapė pasiruošus šuoliui,
Bet šunelis uodžia rudę,
Nuo būdos jis greitai puola,
Į pagalbą paukščiams skuba.

Stringa lapė tarp žilvičių,
Uodegą išsaugot bando,
Bet nesiseka, lyg tyčia,
Brisiaus dantys skaudžiai kanda.

Kailis laputaitės dulka,
Galo uodegos netekus,
Kudakuojant vištų pulkui,
Girion sprunka jau be tako.

Nusivijo ją lig miško -
Nubausta pikta vagilė...
Sargas daug ramesnis grįžta
Ir savas valdas apžiūri.

Senučiukė giria Brisių,
Kad drauges apgynė gaidžio,
Neša kaulų indą visą,
Girioj lapė žaizdą laižo.