Saulėlydžio fone

mano miestas užmiega
leidžiantis švelniam rūko šydui 
nutyla paukščiai
traukiniai atsikvepia
lengvai ir tyliai tyliai
tik vienišas klajojantis šuva
sukrūpčioja
išgirdęs jų atodūsį
ir nulinguoja ieškoti šeimininko
kurio pėdsakus užsnigo
pernai prieš kalėdas
paskui dar keletą naktų
be sustojimo siautė pūgos
ir miestas budėjo
nušvietęs takus 
sniego pilkoje migloje
tik benamiai šešėliai šoko
ant pastato
kuriame gyvybės nėra
nei langų
ir saulė tenai
neapšviečia fortepijono
kuriuo tą kartą
mūsų noktiurną
vėjas grojo
saulėlydžio rausvam fone
mano miestas užmiega