Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„ Ten kur, daugiausia pavojaus, daugiausia vilties“ (A. Kamiu)

Po nustatytos diagnozės, juos abu supantis pasaulis susiaurėjo į keturias lovas talpinančią palatą, periodiškai užeinančius rūpestingus ir paslaugus gydytojus, ar kitus sniego baltumo chalatais vilkinčius žmones. Nors ir atskirti nuo išorinio pasaulio, judviejų gyvenimas pulsavo sparčiu ritmu. Mama, kaskart prieš pamaitindama sūnų, turėjo jį pasverti, kaip ir iškart po maitinimo. Taip, Lėjos praeityje nemėgstama matematika, tapo jos kasdiena. Sūnaus suvalgomas maisto kiekis ir dažnumas, neišvengiamai neatsiejamas su jo sveikimu, taip kaip naktis neatsiejama su beauštančiu rytu.

Pasaulis, likęs užribyje, už ligoninės sienų, tolo ir bluko lyg sena fotografija, iš jos senelių albumo, kartais paralelėmis užsukdamas į jų, saugiai aplinkinių prižiūrimą, kertę, tapusią namais. Mantas, gana dažnai ir uoliai juos lankydavo. Nors neretai atrodė išsiblaškęs, kažkuo susirūpinęs. Jo akyse sužvilgdavo švelnumas, kai siekdavo paimti Poviliuką ant rankų.

Galbūt, ji norėjo taip matyti? Kuomet jis glaudė savo kūdikį, ji norėjo ištirpti akimirkose, kurios taip švelniai minkštino netolimos praeities nuodėgulius. Meilė ir atsidavimas skambėjo, kaip dainos priedainis iš (Auksinio miesto) „... kas myli, tas mylimas... „ Jis dėkojo Lėjai, kad nenuleido rankų, pajutus pavojų. Vadino savo sąjungą su sūnumi skambiai: „ Uola“ (: ... ir ant šios uolos, Aš pastatysiu bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenu-galės). Mt 16, 18)

Jai rodėsi, kad pilnatvė užpildys visą jų gyvenimą, kad sūnaus tėtis nuoširdus ir laimingas. Jos vaizduotė skubėdama tapė idilišką paveikslą su gulbėmis, mintyse, ant tokios sudėtingos drobės... Jiedu visi kartu, susikibę žengs pirmus žingsnius, eis petys pe-tin per negandas ir džiaugsmus... Tarsi maža mergaitė, pasistiebusi ji siekdama obuo-lio... dar šiek tiek ir jau liesdama pačiais pirštų galiukais... nugrimzdusi į kiekvieną potėpį, ji kvėpavo savo vaikystės oru, kuris prisisunkęs tėviško jautrumo ir vyriško heroizmo, nuolat šmėžavusio aplink įprastais ir ne tik įvaizdžiais, neretai vien tik su apatiniais.

Traliuojantis, švilpaujantis, skaitantis, dainuojantis ir patariantis, visada šalia, kartais juokingai rūstus, niekada neišduodantis. Ji dėliojo savo „ Uolą“ lyg mozaiką, iš savo nutrupėjusios vaikystės akmenėlių, akimirkų kurios švelniai glostė, čia ir dabar... Poviliukas, kaip tikras karys, gijo sparčiai. Po poros savaičių, gavus antibiotikų kursą, juos abu išleido namo, su sąlyga, atvykti apžiūroms, kas trys mėnesiai.

Pavasaris ryžtingai brovėsi į gatves, parkus ir skverus. Akys pasiklydo šviežių pumpurų ir jau užsimezgusių gležnai žalių lapelių spalvoje. Gaivalas veržėsi plaučiais. Saulė stypčiojo rašydama ant veido strazdanomis. Raugerškio gyvatvorės, jau kur ne kur keitėsi nuo geltonos iki oranžinės. Namuose pasiilgusi, šiek tiek išsigandusi krykščiojo vyresnėlė.

- Važiuoju, reikia paimti interviu, - sausai, bet užtikrintai pasakė Mantas, leisdamas suprasti, kad į detalesnį pokalbį jis nesivels.
Lėja, pavargusi skiemenimis, šveplai skaityti jo akis, sunkiai suprasdama kūno ir gestų kalbą, bergždžiai bandydama neleisti savęs nuskriausti, ji pati kaip kūdikis mokėsi stovėti nesiremdama.

- Gerai, - tepasakė ji, nes nuo įtampos šalia Manto, kambario sienų svoris slėgė, jos smaugdamos veržė kaklą, todėl jo išėjimą ji nujautė lyg palengvėjimą ir išsigelbėjimą. Ir visai netrikdė, kad namie visiškai nėra maisto, reikia pamaitinti dukrą, grįžusią  iš mokyklos. Šiek tiek buvo neramu, bet svarbiausia buvo likti vienai... tada ramiai pagalvos.

Neilgai trukus, atvažiavo Manto mama. Nors apie apsilankymą probėgšmais buvo sutarusios. Lėja aiktelėjo iš nuostabos, pamačiusi mamą apsiginklavusią dviem didžiuliais krepšiais, pilnais valgomų gėrybių. Prie kavos puodelio jos linksmai čiauškėjo, dalijosi rūpesčiais. Lėja visuomet rasdavo, ką išgirsti. Ši moteris, jai buvo elegancijos iko-na. Nors jau išėjusi į užtarnautą poilsį, jos neišsenkantis jaunatviškas spindesys žvilgėjo skleisdamas nuostabiausių kvapų paletę aplink. Šviesūs, stilingai, pagal Vidal Sassoon nukirpti plaukai, švelnus makiažas, be menkiausios užuominos į amžių, išlikusi figūra, vertė manyti ją esant bent dvidešimt metų jaunesne. Jos stote buvo kažkas labai atviro ir nuoširdaus, sumišusio su paslaptingai nematomu... lyg priartėtum, prie šventenybės. Ji įėjo paprastai, lengvai lyg iš gatvės atsinešdama pavasarį.

- Mantas buvo užsukęs, prašė pinigų kelionei, - lyg tarp kitko, nurijusi kavos gurkšnį, pasakė ji
- Keista, man sakė, kad greit grįš. Aš vis niekaip nesulaukiu vienkartinės iš-mokos į savo sąskaitą. Mantas sakė, kad pridavė visus reikiamus dokumentus, kol mes buvom ligoninėj.
- Paskambink į Socialinių paslaugų centrą, turėtų žinoti, kodėl vėluoja, - pasiūlė mama.

Lėja paskambinusi sužinojo, kad jos pavardės nėra ir nebuvo naujagimiui skirtų išmokų sąraše. Moteris, kitame laido gale tik užsiminė, kad išmoka gali būti išmokėta vienam iš tėvų, ir padėjo ragelį. Kraujo pliūpsnis, nežemiška jėga uždegė veidą. Ji išgirdo savo širdies dūžius, kažkur virš savęs, tuoj tuoj ir regis įgrius lubos. Mintys padriko, nesu-gaunamai. Ji skolinosi pinigų maistui, tikėdamasi greit grąžinti.

- Kaip taip?! Jis juk neturėjo banko sąskaitos, (dėl ankstesnių finansinių nusi-kaltimų), nedeklaruotas šios šalies pilietis. Sustingęs žadas trankėsi kaukolės kaulais, skimbčiodamas aidu žabangose. Lūžo per pus vėlyvas pavasaris, visi prieš tai buvę bučiniai, atsiprašymai, pažadai, prisipažinimai, dužo į smulkias šukes. Su didžiausiu trenksmu byrėjo jos surinkta mozaika, skilo sukurtas paveikslas, jame nebeliko nei tarpo įsprausti tėvo meilę savo kūdikiui.

- Užmušiu!!! - lyg žvėris, plėšydama savo diafragmą suriaumojo, besitranky-dama į plataus koridoriaus sienas, kur stovėjo telefonas, įsprausta į fizinio skausmo korseto pančius. Vėliau dar ne kart ji sutiks savyje tą krauju alkaną, kerštingą laukinę katę.

- Nuvažiuokim į Socialinių paslaugų centrą, gal dar galime ką išspręsti? - kaip įmanoma ramiai, šiek tiek susirūpinusiu balsu ištarė mama, matydama, kaip įsiūtis naikina jos anūko motinos blaivų žvilgsnį.

- Vėliau užsuksim pas mano draugę, ji juristė, gal patars ką nors. Važiuojam? – Tvirtai klausdama įsispitrijo į Lėjos akyse besimainančius vyzdžius, kuriuose bujojo augantis žvėris. Tik nuolanki Meilė turėjo vilties įsiterpti ir sustabdyti tą kerštingą gyvulį. Vėliau Lėja sužinos, Manto mama ne kart buvo jos vietoje. Tokią jungtį su kitu žmogumi ji pajuto pirmąkart. Įsitempusiais raumenimis, tarsi roboto judesiais ji apsirengė pati. Palinkus prie kūdikio, grįžo jusles, pareiga, švelnus prisirišimas. „ Juk reiks ji maitinti, savo įniršiu, pykčiu, neapykanta... jis tuo bus gyvas, kuo gi jis kaltas, pats nė nesuvokdamas jau dalijosi išdavyste. Uola skilo... tėvas pats išėjo pro pragaro vartus...

Besiraivanti saulė, skaidriai žydrame danguje, grynas oras, šiek tiek grąžino laiko ir erdvės suvokimą. Gatvėse burzgė mašinos. Praeiviai kosčiojo, šnekučiavosi, šnirp-čiojo, kai kurie juokėsi. Miestas kupinas dailių ir ne itin, skubančių švęsti šios dienos šventę

- Gyvenimą. Šurmulys atitraukia ne tik nuo maldos, bet ir nuo nuožmiausių velnio monų. Kraujo alkis pamažėle traukėsi. Nuovargis vėsino įniršį. Galvą jau gniaužė švininiai pirštai. Sūnus, prisegtas nėšinėje prie krūtinės, lengvai alsuodamas šildė, tirpindamas neapykan-tos ledą. Iš saulėtos gatvės, įžengus į tamsų įstaigos koridorių iš aptemusių akių pasipylė smulkutės veidrodžio šukės. Išėjusi pakalbėti moteris aiškiai, gal šiek tiek užjausdama pasakė, kad pinigai jau išmokėti vaiko tėvui. Nežinia, ar Lėja taip greit per pragaištingas ke-lias valandas susitaikė su niekšiška išdavyste, bet vaizdiniai jos neapleido. Ji matė kaip Mantas glaudžia savo sūnų prie krūtinės, lengvai tūpčiodamas, taip stengdamasis jį nura-minti ir užliūliuoti.

Šie vaizdai pynėsi su neatsakytais klausimais; juk davė savo sąskaitos numerius, kam šitiek pastangų, juk jis savo sąskaita vis tiek nebepasinaudos, ją areštuos antstoliai... Viskas tiško į šipulius ir anaiptol ne  romantiška bangomūša į akmenuotus krantus. Tai lyg jo rankomis apiplėšta bažnyčia, išneštomis šventomis relikvijomis, grubiais  ekskavatoriaus mostais draskant į nuolaužas visko, kas jaukiai ir naiviai buvo pavadinta - Meilė.

„ Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų, -
Tiktai tave palikti man baugu. „
Dusliai, smilkiniais dundėjo jos pačios tėčio dažnai garsiai deklamuoto soneto paskutinės eilutės. Ji stipriau priglaudė suspurdusį kūdikį, primenantį, kad jis alkanas.

- Užeikim pas mano draugę, - pasiūlė Manto mama, - jos kabinete galėsi pamaitinti Poviliuką. Gerai, kai virtuvė kartu, - pabandė nusišypsoti, tarsi tai grąžintų bendrakeleivius į šiandieną...

Bus daugiau
2021-02-16 12:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-21 16:16
incertae
Nėra laba blogai čia, na , aišku ne Hemingvėjus ir ne Folkneris , bet va rašant kažką link apysakos reiktų pasirinkti stilių - ar tai grynas realizmas (vos ne dokumentika) ar maginis realizmas - jau su visokiais "velniukais" ar visai - postmodernas ir sąmonės srautas. O čia toksai miksas - tai tikslūs įvykiai, tai fėjos minimos, tai agresija piešiama. Na gal "bus daugiau" - bus geriau  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-19 14:17
54866
na ne... kažkaip viskas ne...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-17 12:34
Svoloč
Gerai, kietai rašai ir gamtą puikiai aprašai. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-16 17:11
Prinsas Kalava
o ne visi rašo kaip Hemas, o ir neprivalu )
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-16 15:30
Laila
Jautri tema, stiprus kūrinys 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-16 14:52
Atėja
stipru, labai patiko 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-16 14:36
užkaboris
Dėl stiliaus. Čia ne tau, o visiems. Neperdėkit :) Hemingvėjus paprastais sakiniais. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-16 13:48
_sudie_
Pradžia puiki, lauksiu tęsinio, suintrigavai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-16 13:10
Pranas
Na va, nuraminai. 5. Ir smagu, kad prisižadi "bus Daugiau". Kartu
sveikinu ir su šventėmis. Manau, kad be buteliuko kaip ir be  blynų neapsieisi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą