Duonos kvapas

Skausmas perrėždavo skrandį, lyg ką tik pagaląstas virtuvinis peilis. Šiek tiek svaigo galva. Gal nuo pavasarinių garsų, besimaišančių su kvapais ir spalvomis, tarsi vaikystės džiaugsmą teikusiam kaleidoskope, kai viska keisdavosi nuo menkiausio judesio? O gal todėl, kad kelintą parą iš eilės jau buvo visiškai nevalgius? Ir gerą savaitę prieš, ne itin lepinosi maistu. Svarbiau buvo parūkyti.

- Einu į grupę. Eisi su manimi? Reikia kažką daryti, – tarė jis, kišenėje skimbčiodamas kelis variokus, kurie neteikė daug vilties.
- Reiks eiti pėsčiomis.
- Žinai, aš geriau paskaitysiu, laukdama tavęs sugrįžtant.

Nenorėjo išsiduoti, kad jaučiasi silpna, ir greit paeiti turbūt nepajėgs. O dar užeinantys skausmai, vertė pačią savimi abejoti. Ji žūt būt nenorėjo atrodyti pliuškė. Karštai ir skubotai jis priglaudė savo lūpas – jo akys jau buvo kelyje. Pasidalinęs perpus cigaretes – išėjo. Ji liko, tarsi išleidusi vyrą į mamuto medžioklę, ar bent trumpalaikę ekspediciją. Sustojęs laikas palifoniškai virpino mintis, jos kaip paklaikusios liejosi viena po kitos: nuo kaltinančiai kankinančių save, dėl atskirties su savo mažyle, iki skaniausių, ragautų patiekalų skonio, nuo karts nuo karto pratekančios šilumos kraujagyslėmis, pagalvojus apie jį.

Bandymas skaityti, buvo bergždžias, raidės šokinėjo, žodžiai liejosi. Apsnūdusi, nusileido į apleistą sodą, kurio ribą iš kairės žymėjo laisvai išsikerojusios, aukštos tujos. Viduryje sodo, stovėjo nebe jauna nuotaka, apsipylusi baltai rožiniu nuometu. Priėjus arčiau, galėjai užuosti tuoj, tuoj užsimegsiančias dovanas, o atsistojus po jos šakomis, visa aplink persimainė nekaltomis, gaivališkai kvepiančiomis spalvomis. Grožio ir harmonijos laikinas trapumas, ragino priimti į save viską, o kartu pilnai atsiduoti, išbūti kiekvieną sekundę, įterpti save į Čia, visomis juslėmis, į beprasidedančią dainą...

Ji godžiais gurkšniais gėrė užklupusią poeziją, nustumdama šalin nepatogiai šnabždantį kūną. Pavasaris, įsiterpęs į jos odą, uždegė akis. Temo. Prieblanda, su lengvais melancholijos atspalviais leidosi į žemę. Obelis, apsunkusi žiedais, švietė savo turtais, tarsi apibarstyta prabangaus rožinio kvarco tru-pinėliais. Vėsi tamsa neramiai virpino. Ji kūrė scenarijus, kas galėjo nutikti, mintys stūmė šalin alkio jausmą ir vis primenančius skausmus. Pagaliau jis grįžo.

- Pasiskolinau šiek tiek pinigų, užteko duonai ir cigaretėms.
Ramiai, gal šiek tiek iškilmingai, jis ištiesė ranką su ketvirčiu duonos. Ant gležno, apglamžyto celofano buvo likęs priklijuotas popierėlis „Bočių“. Nuo skubrių, nekantrių kąsnių pakitusi pusmėnulio forma, šviežiai saldžiarūgštis kvapas... Mmm, šiluma perėjo į pirštų galus. Atkandus pirmą kąsnį, stengėsi išlaikyti burnoje, kiek įmanoma ilgiau, kol stiprybė pilnai sugrįš. Tai buvo pats skaniausias kąsnis jos gyvenime, išpildęs ir susiliejęs per gomurį sakralumu.