Kepta antis

Kartą buvo kepta antis.

Ji gyveno orkaitėje.

Ji negalėjo skristi, nes buvo uždaryta orkaitėje.

Orkaitėje buvo gera, šilta ir jauku, degė lempa, buvo galima skaityti, tik arti nebuvo knygų. Užtat buvo keptų obuolių. Ji galėjo juos valgyti. Antis prisikimšo iki soties keptų obuolių.

Norėjo gerti, bet vandens nebuvo, tik aliejus. Nuo aliejaus jai darėsi bloga.

Vanduo buvo kriauklėje, bet iki jos dar reikėjo nuskristi.

Orkaitės durys nė velnio neatsidarė, tarsi jas kas būtų užrakinęs.

Antis ėmė keiktis grrr grrr ir dar nešvankesniais žodeliais, bet niekas jos negirdėjo, nes garsiai buvo paleistas televizorius.

Televizorius transliavo Kalėdines mišias iš Katedros. Choras garsiai giedojo. Solistas beveik rėkė. Vargonai gaudė. Galima išprotėti, pagalvojo antis.

Galiausiai ji nustojo keiktis ir nutarė pabandyti gražiai paprašyti vandens. Ji taip ir padarė – gražia aukštaitiška tarme garsiai ištarė: vandens!

Televizotius vis dar riaumojo.

Taip nieko nebus, pamanė antis. Reikia palaukti.

Ir tikrai, kai tik giedojimas baigėsi, o vyskupas pradėjo pamokslą, ji pabandė dar kartą: vandens!

Vyras paklausė: tu sakei kažką?

Moteris: ne. Ak taip, reikia palaistyti antį, kad mėsa visai neišdžiūtų. Ir nubėgo į virtuvę.