Žinau: čia būsiu...

Mintis tokia, kad...
Viešpatie, kaip šitaip gali būti?!
Išdžiūsta seilės burnoje,
o žodis vandenynais subanguoja.
Ir viskas taip arti
kad aerodromai, uostai, stotys traukinių
čia pat, nepaisant kur žemėlapiuose būtų...
Ir dar žinau –
daugiau žiemų nebus.
O jeigu dar viena kita įželtų –
jos buvę man,
pažįstamos iš nuotraukų, iš atminties
iš poreikio ir savo žiemą sudėlioti.
Beprasmiška save įtikinėt nemokša
ir laukti kas kitaip į kosmosą įkels.
Jau laikas ir pačiam, Žmogau,
išgirsti Dievo žodį
be patarnavimų bažnyčios ir tarnų
nesidrovint, kad Jis tiesiog iš Jo –
čia, Kosmose, buvau, esu,
čia būsiu.