Tokis čėsas

Apciangas* duok, bambly, dziedulis baras,
Net palei pečių kyla pylkas paras,
Iškliaro lova, toj medzinė prieg uslano,
Motulė, kur gulėjo, dartės mano.

Jau metų pabeiga, bet anei kruopos sniego,
Gurbi avukės ir ėrukai miega,
Gyslotos dziedo rankos glosto avį,
O ty prieg tvarto natgi nepašalį.

Tokia žiema, kad nat nesklodna rodos,
An upės  bijom aic, tai ne rasodos,
Tau pas kaimynkų, kap atšyla kertės,
Nelygu ir rasoda, kokios vertės.

Tai sėdzim su šaimynu palei pečių,
Sakytau, nor sulauktūm kokio sveco,
Bet kožnas pas savi parimis sėdzi,
Nedūsauk, brol, ir kas, kad nepasrėdį.



*Apciangos dzūkų tarme replės.