Kotryna
niekas nepamiršta stotelių
kuriose žolė
grindinio akmenis praauga sparčiau
nei aprūdyja bėgiai
prakiūra bidonas apsamanoja stogas
sulūžta suolas
ar nukrenta lentelės su minutėmis
dienomis ir valandomis
beveik gražiausia ką esu mačiusi
tai pusiauskenda valtis
nuo kurios krašto
išsproginusi akis spokso varlė
bet dar gražiau
kai gegutei kukuojant jos balso stygas
perveria viksvažolės kotas