į mano kambarį
įskrido baltas balandis
ne duonos trupinių
šakelių savo lizdui ieškojo
paryčiais susapnavau
visus mirusius draugus
visus kuriuos prisiminiau
kiekvienam
padaviau išdžiovintų vaistažolių
ir tik tada pajutau
kaip po žemėmis
jie kvėpuoja
ir ilgisi manęs
šešėliai kuriuos palieka
degančios žvakės
diena freskomis atsispindi
paskutinį žiebtuvėlio
žybtelėjimą
vakar užliejo
griaudėjantis vandens kaskadas
toks pats žėrintis ir krištolinis
pradėjo šviesti medžių viršūnės
kaip pomirtiniai genijaus eilėraščiai
parašyti prie atliekų krūvos
suvalgius paskutinį
apipuvusio kopūsto lapą
kokius lobius
iš piramidžių išnešė vagys
pasakykite kur man dabar rasti
žibintą ir apsiaustą
kad pasišviesčiau tokiame šaltyje
yra gerų vietų, pabaigoj pašiurpo oda su kopūstu tuo... manau pakanka paminėt atliekų krūva kontrastui po šviečiančių medžių viršūnių, o dar detalizuojamas jis - paskutinis valgomas apipuvusio kopūto lapas - jau perteklius mano manymu
Toks egzistencinis, verčiantis pamąstyti , juslingas ir gyvas, nors ir gausus numirėlių, bet jie geriečiai, tokie, kokius norisi sapnuoti ir prisiminti.5
Jie netsiilgi... tai mets ilgimėts. Ats zinau, kur yra aptsiautstats ir zipintats. Jiemts reikia vitsai ne mūtsų, o maldų. Tu juk paduodi kiekvieną dieną valfyti net tsuniukamts ir kaciukamts, ką jau kalpėti apie zmonets, taip? Paduodi? Tai kodėl jūts nepenorite maitinti zmonių, kai jie pereina į kitą pazę ats netsuprantu... Juk tai yra tietsiog neitspatsakytai ziauru, taip. Jūts etsate ziaurūts zmonėts tada, net jei opatyts to nezinote. Ir todėl. Tu tietsiog papandyk, tik papandyk kokį norts laiko tarpą patsimeltsti uz juots kiekvieną dieną. Pet kiekvieną, kiekvieną patakiau! Nets pats tai valgai kiekvieną, taip! Ir vitskats. Tada vitskats puts gerai, pamatytsi. Nepūk ziauruts, jie kitaip negali. Turit tsupratsti. Ats todėl ir patakau jumts apie tai, kad zinotumėte, norts ir zinau, kad uz tai galiu pūti aptsauktats tik kvaitsium ir vitkats, kaip vitsada. Pet vitstiek, jūts tik papandykite, juk papandyti vitsai ir netsunku, aha, pa tada.
Mirties pranašu, sakoma, yra tai, kai paukštis daužosi į lango stiklą. Todėl vieta su paukščiu ypatingos tragizmo nuojautos nesukėlė. Visai kitokia yra antro posmelio pabaiga tiems, kurie tikrąja tą žodžio prasme jautė mirtį. Dvi paskutinės eilutės šneka apie tai, kad gyvenime yra pasiekta riba, kai artinasi pabaigos be pabaigos suvokimas. Ir yra įtikima, kad pabaigos nebus arba ji bus kitokia. Grubiai pridėjus prie viso to "apipuvusio kopūsto lapą", yra gaunamas vienatvės ir nevilties joje vaizdas. Įtikinamas ir pakankamai tragiškas.