tuvis susikuria antrą savo aš

jau žolė pakilo
saulė iš vinilo
suka tuvio protą
jam altajaus duotą
drumsčia melsvą tylą
kylantys viržynai
ir už kalno joja
kur nė pats nežino
tuvis aukso karčiais
baltą dangų pliekia
žirgas lekia sparčiai
net žymės nelieka

vasara atėjo
namuose sėjėjai
taikūs pasiliko
tuviui nepatiko
toks sėslus buvimas
jis altajaus vaikas
vėjo piligrimas
saulę stepėj vaikos
paukštis klykia joki
tu per kalnus broli
tuvis daro šuolį
kalnui pamojuoki
tai kalnai augina
naują tuvio gymį
su vilkais ir vėju
laisvėj pasisėja
žalias tuvio jausmas
joti virš altajaus
tik kažin kas spaudžia
tuvio širdį ajaj

kalnas tuvio brolis
jam uolom grūmoja
vilką užauginki
ir nedrebink kinkų
jei namo keliausi
parsiveši draugą
dviese į šeimyną
grįžt širdis vadina
o kalnai vis laiko
tuvis jaučia laiką
prie altajaus rymo
klauso patarimo:

lietuje nuprausęs
vilką vėl keliausi
būsit tarsi dviese
iš šalies žiūrėsi
kito nematysi
bet pažinti galėsi
balto kailio draugas
lai tave prižiūri
tuvi grįžk į jurtą
ten kur juodas guli
reikia laužą kurti
kalnas tirpsta toliuos
kur ta mano jurta
grįžta jis namolio
tarsi koks šamanas
staugdamas per stepę
lekia tuvis manosi
laisvės bus netekęs
bet išalkęs grįžta
mintimis į jurtą
ir apsukęs žirgą
jis altajų purto
kur tuvienė mano
neradau kitos aš
stepėj su vilkais
man vienatvė ošė

grįžtantį į jurtą
jį žmona sutinka
už peties papurto
ginklus jo surinkus
laužą vietoj saulės
jurtoje uždegus
tuk jam į makaulę
kur buvai ir klega
šitiek laiko dirbau
prigimdžiau tuviukų
pasisėjo kaimas
ta gentis iš rūko
dainomis gyvena
dar klajoja stepėm
būki visad mano
pasilik patrakėli
kol skraidei ant žirgo
lyg dykūnas laisvas
pamiršai šeimyną
mintys stepėj šlaistos
o vaikus augina
broliai ir kaimynai
sėja juodą duoną
derlių padalina
kraukis lagaminą
jam ant kojos mina
išdidi tuvienė
arba lik šeimynoj
kas tave parves
iš kalnų į jurtą
paklausyk manęs
esam tavo turtas

tuvis iš didybės
dalimis sutrūko
žemėn nusileido
išsisklaidžius rūkui
atsiklaupęs kojas
žmonai išbučiavo
būsiu aš artojas
gerbki vyrą savo
juokiasi vaikučiai
derlius jau sunoko
ką tu tėve sėsi
jodinėt temoki
su žirgais praganęs
visą amžių drūčiai
nuo altajaus šaltas
jurton vėjas pučia

nebesusigaudo
tuvis – kokios mintys
kreipiasi į draugą
savyje augintą:
jeigu viskas veltui
jei vaikai kvatojas
gal žmona prikeltų
viltį užsimojus
krenta jis į laužą
rūsčiai atgailauja
kam mane jūs baudžiat
sugrįžau kad naują
su jumis statyčiau
jurtą lig padangės
štai ir draugas mano
tiktai išsigandęs
sako kad didybė
vyro grįžt laiku
iš kalnų iš stepių
jojau be takų
jau manęs ne vienas
o mažiausiai du
gal net trys kaip siena
už mane vilku
staugia koks aš didis
bet pas jus grįžtu
stebisi tuviukai
ar čia tėve tu
nebesuskaičiuoji
tuk žmona į kaktą
šaukštu pasukioja
kad aiškiau prašnektų
būsimas artojas
aš ne dykaragis
stiklo šukėj spindi
tuvis jam taip maga
draugą nors per sprindį
savyje prakalbint
laisvą nemirtingą
tik jėgų prie laužo
tuviui aiškiai stinga

jam kalnai kalbėjo
tu apsižiūrėki
juodas vilkas staugia
balto negirdėti
pamaitinki tuodu
kad namus pamiltų
laikinai ant juodo
jam tuvienė miltų
užberia ir tuvis
jurtoj užsimiršta
čia jaukiausias būvis
kaip vilkai benirštų
tuvis žvelgia oriai
jo žmona protinga
pažaboti norai
nieko nebestinga
tu tuviene vilką
manyje matai
juos abu į vieną
pilką sumaišai
tiktai kai žolė vėl
pievoj subanguos
visos kaimo vėlės
su žirgais išjos
vilkas tavo jurtoj
nebeišsėdės
tu žinoki  turtą
juk turi išties
tokį laisvą šaunų
iš kalnų genties

tuvis nusipurto
kalno išdidumą
sėdasi prie laužo
ir užtraukęs dūmą
sako savo draugui
juk žmona teisi
jurtą ji išsaugojo
nors vaikai basi
bet juokauja tėvui
į akis žiūrėdami
tuvis juos iš meilės
vilko kailiais rėdo
jau tuvienė šypsos
jos širdis be vilko
ištuštėjus stepė
kailį jam nuvilko
tuvis kursto laužą
jurtoje nurimęs
savyje kitokią
laisvę užauginęs