Scenarijus
Tamsiame ekrane iš tylos pasigirsta kažkokia Rusijos pilietinio karo daina, kuri po truputį garsėja, bet nepasiekia vidutinio garso, o lieka negarsi visą likusį laiką iki tikrojo veiksmo pradžios. Tuo pat metu po truputį rausvai šviečiasi ekranas ir kartu su daina girdimas arklių kanopų lėtas kaukšėjimas ir iš ekrano apačios kyla į ekrano centrą visu ūgiu keturios raitelių figūros, jos žengia lėtai, užtikrintai, artėja link kameros, praeina ją, kamera atsisuka į nueinančią ketveriukę ir lydi ją, kol visi dingsta už rausvo horizonto, gal tai simbolizuoja saulėlydį arba atvirkščiai – saulėtekį. Tai neturi reikšmės, paliekama pasirinkti žiūrovui. Apskritai, žiūrovui šiame kine daug ką reiks pačiam pasirinkti.
Taigi, su nueinančia ketveriuke ekranas temsta, autorius net nežino, kam jam buvo reikalinga šita scena, bet jeigu jis ją sumąstė, tai jo reikalas, kritikai turės ką narstyti ir laužyti savo kvailas galvas. Taip jiems ir reikia, pasirinko netinkamą profesiją, o galėjo kepti bandeles arba skaičiuoti banke kupiūras, bet šis scenarijus ne apie tai.
Juodame ekrane atsiranda užrašas didelėmis baltomis raidėmis:
Legenda apie Vėją
Toliau vėl normaliomis raidėmis seka kitas tekstas, sąmoningai nerašau sekantis tekstas, nes tas žodis lietuvių kalboje nevartotinas, bet iš tikrųjų išeina taip, kad tas kitas tekstas seka prieš tai buvusį, todėl galgi vis tik teisinga būtų vartoti sekantis tekstas, a kalbininkai? Apsispręskite, o aš einu toliau:
Scenarijaus autorius ir režisierius, operatorius ir dailininkas, o taip pat pagrindinių vaidmenų atlikėjas SVOLOČ.
Kinas susuktas išėmus iš AB Svoločynė einamosios sąskaitos visus ten buvusius piniginius vienetus, visus alei vieno.
Tuo titrai, o kartu ir pilietinio Rusijos karo daina baigiasi, taip ir lieka neaišku, prie ko visa tai, bet autoriui taip patinka. Taškas. Daugiau rašytinio teksto nebus, viskas bus sprendžama vaizdu, jei kas bus neaišku, autoriaus balsas už kadro viską paaiškins.
Vaiskus vasaros rytas, mėlynas dangus, kamera aprėpia visą dangaus žydrynę ir lėtai leižiasi žemyn, kaip tik tiesiu taikymu į kviečius. Geltoni kviečiai, nutvieksti geltonos saulės, prinokusios varpos, pasiruošusios tuoj pat sprogti, jei režisierius pareikalaus, bet režisierius kol kas nesikiša, tad jos toliau ramiai linguoja, kedenamos gaivaus ryto vėjelio. Už kviečių pasirodo linksmai nusiteikęs kolūkiečių būrelis, jų šypsenos dirbtinės, nes jie seniai nevalgė, bet privalo šypsotis partijai ir pasauliui, kuris juos stebi šiuo metu dėka šito kuriamo kino. Ant valstiečių pečių gražiai guli, ne neguli, bet stovi ar kaip kitaip atremti dalgiai, jų geležtės švarios ir nublizgintos taip, kad net gali jose matyti savo atvaizdą. Lyg pagal komandą, o iš tikro taip ir yra, tik jos nesigirdi, kolūkiečiai paima į rankas dalgius ir sutartinai bei sinchroniškai, o tam jie ilgai repetavo, mojuoja dalgiais palei kviečių apačią, tie irgi sutartinai ir sinchroniškai gula ant žemės, vaizdas tvarkingas ir sklandus, kaip per Olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, be to dar valstiečiai choru užtraukia Vivat vivat vivat. Ne, šito jie nesimokė, tiesą sakant jie skanduoja da zdrastvujet Stalin, da zdrastvujet Lenin, da zdrastvujet Komunizm.
Čia reikia paaiškinti, nes žiūrovas nesupras, taigi už kadrinis balsas žiūrovui paaiškina, kad Saulė, tai yra Stalinas, nors tai ir taip turėtų būti visiems aišku, o Leninas – tai Mėnulis, nes rusų kalboje mėnulis yra Luna, o iš to seka, kad Luninas, o dar iš to seka, kad Leninas, dabar aišku? Komunizmas – tai Okeanas, kuriame paskęsta, ne, nepaskęsta, bet kaip tik išplaukia visa komunistų partija, Leninas ir Stalinas, visi kolūkiečiai, varpos ir taip toliau, žožiu, visas pasaulis telpa tame komunizmo Okeane.
Toliau, varpos stiebiasi, Saulė jas atidžiai stebi, todėl jos dar daugiau stiebiasi, nes iš patirties yra žinoma, kur gali nukeliauti, jei nesistiebsi, net į Sibirą ir toliau, vietų yra labai daug ir visos jos su daliniais patogumais. Kolūkiečiai irgi tą žino, todėl irgi stiebiasi, už kadro griaudėja kokia nors revoliucijos laikų daina, tik staiga pakyla vėjas. Varpos linksta, kolūkiečiai irgi kažkaip pasvirę, Saulė susiraukusi ir ne tokia aitri, bet matosi, kad ji pyksta.
Dabar kinas nuneša mus į priešistorę, tai yra iki revoliucijos. Saulė ir Mėnulis žiauriai myli vienas kitą, meiliai žvilgčioja ir tyliai kuždasi susiglaudę. Aišku, kad jie kažką rezga, tik ką, mąsto Vėjas. O Vėjas, tarkim, yra Levas Trockis, jis, beje, ir buvo kaip vėjas, staigus, ūmus, ryžtingas ir nedvejojantis. Taigi, Vėjas stebi anuodu, nes jis irgi įsimylėjęs Saulę ir pavydi Mėnuliui. O Mėnuo, kaip žinia, dažnai keičia savo pavidalą, tad vieną kartą, kai tas yra nudilęs, ta prasme, iš jo nieko nelikę, Vėjas užgula Saulę ir paima ją jėga. Toks jis yra stiprus vyras, kartu ir ryžtingas ir savo tikslų neatsisako, o kartu su Saulės paėmimu, paima šturmu ir Žiemos rūmus, viskas įvyksta per vieną naktį – ir Saulė, ir Revoliucija atitenka Žydui. Bet kitą dieną Vėjas mielaširdingai grąžina ir Saulę, ir Revoliuciją Mėnuliui, Luninui, kitaip sakant. Še, sako, man tos garbės nereikia.
Aišku, Mėnuliui tas nepatinka, todėl nutaikęs progą, kai jo fazė tampa aštri kaip pjautuvas, Mėnulis ketvirčiuoja Vėją ir paleidžia jo keturias dalis į visas pasaulio puses. Tokiu būdu atsiranda net keturi vėjai. Bet atliktas kerštas taip paveikia Mėnulio jėgas, kad jis jau nebenori nei vesti Saulės, be to, gi ir išdidumas jam neleidžia būti antram po kažkokio žydo, nei vadovauti paradui, tad jis paprasčiausiai numiršta, bet lieka amžinai gyvas, su Saule stengiasi daugiau kartu nesueiti, laikosi 12 valandų atstumu nuo jos, ir tik nakčia pateka iš savo Mauzoliejaus ir apšviečia Raudonąją aikštę ir visą likusį pasaulį.
O Okeanas, tai yra komunizmas vis tolsta ir tolsta, kai kamera kartu su operatoriumi eina link jo. Niekaip neprieina.
Čia dar galima būtų pridėti Vandenį arba net Didįjį Tvaną, tai yra Hitlerį su jo fakelų eisenomis, tai ir šmėkšteli trumpam ektrane, bet balsas už kadro pataiso: ne, tai ne iš šitos istorijos, tai kita dalis, atsiprašome, ir tada užsidega užrašas
PABAIGA