Viskas tik į gera

Dažnai sakome: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gal netikite? Tada prašome – keletas pavyzdėlių. Kartą vienam žmogeliui nudvėsė karvė, bet čia žiūri – ir šienas pasibaigę. Arba: užmiršo kartą žmona vyrui po darbo alaus parnešti. O tas, pasirodo, jau  girtutėlis lovoje pučia.
    Dažnai verkšlename, kad mes čia, savo Lietuvoje, labai varganai gyvename: mažai beuždirbame arba iš viso nedirbame, vos ne kasdien vis giliau į skolas užsieniui klimpstame.
  Na, ir kas? Žiūrėkite – visokie kurdai,  etiopai, arabai, afganai dumia per mūsų žemelę net nesustodami (žinoma, jei kartais jų nesučiumpa), prieglobsčio ieško ne pas mus,  o Vakarų Europoj.
    O jūs ką,  norėtumėte, kad pas mus apsistotų? Vargu. Tegul laimingai jie dar kokius 50 metų tranzuoja nesustoję. Tada gal dar ne tik mūsų anūkai, bet ir proanūkiai bus mėlynaakiai.
    O ką jau bekalbėti apie turgų  prekeivius! Kaip mat suriestų į ožio ragą – neišlaikytų konkurencijos. Pusė šauniausios Lietuvos be gyvenimo šaltinio liktų! Jau ir dabar, kai nueini į didesnį  turgų, matai – stovi toks “kitajoza”, nežinia, iš kurio pasaulio krašto.
  –  Do you speak English? – klausiu.
  –  Ne ponimaju, – atsako.
  –  Kiek kainuoja šita “štampovkė”? – teiraujuosi lietuviškai.
  –  Dvidešimt, – prabyla mūsų kalba.
    –  Tai  poliglotas! – stebiuosi.  Iš  akių  matyti, kad jis dar ir latviškai moka. Ko tik vargas žmogų neišmoksta! Geresnio mokytojo ir nereikia. Taigi  kad mes tokie esame  – irgi tik į gera.
    Kiek po tolimiausius užsienius lietuvaičių važinėja! Irgi ne iš gero gyvenimo. Bet už tai kiek pamato! Kiek patirties pasisemia! Mūsų  gražiausios tautietės vos ne visą pasaulį  baigia užkariauti. Kada nors grįžusios savo tarptautine patirtimi pasidalins ir čia. Viskas, kaip matote,  tik į gera.
    Ir absoliučiai viskas, kas pas mus dedasi – tik į gera,  Neprivalgom – sveikesni,  figūringesni. Vis sunkiau nusiperkame maisto produktų. Už tai daugėja mūsų draugų – šunų, kačių  ir kito smulkesnio  gyvio. O kai to gyvio aplinkui daugiau  tai ir žmogum gali jaustis tikru jų globėju ir tikru maitintoju.   
    Sakysime, už skolas išjungė  elektrą, šilumą, anstolis areštavo televizorių. Neturi vakarais ką veikti? Šalta? Nieko. Ir čia yra išeitis: anksčiau eini gultis, arčiau glaudiesi prie savo ar pasiskolintos žmonelės. O juk nedrybsosi tik šiaip sau… Žiūrėk  – ir vaikeliai pasipils kaip inkubatoriuj. O juk jau pradėjo mažėti mūsų tėvynės gynėjų gretos. Ir vėl  – į gera.
    Pamąsčius – kam iš viso reikalinga ta elektra, šiluma? Tik tuščias pinigų švaistymas. Prisiminkime žymius pasaulio vyrus. Kantas, Mocartas nei elektros, nei radiatoriaus neturėjo. Ką ten kalbėti apie televizorių ar telefoną,  kitas šiuolaikines nesąmones. O gyveno ir, atrodo, visai nesiskundė. Kūrė muziką, filosofavo.
    Gėda, ponai lietuviai, gėda! Prieš šitų  ir tūkstančių  panašių  vyrų  atminimą .
    Pagaliau savo prosenelius prisiminkime. Tikrai negražu skųstis laikinais smulkiais  nepatogumais. Tai mus tik grūdinti turėtų. Tik į gera!
    Sustojo gamyklos, subankrutavo  žemės ūkio bendrovės, karantinas. Sakysite – blogai? Nieko panašaus. Ankščiau laukdavai nesulaukdavai atostogų. Dabar atostogauk į sveikatą! Už visą  gyvenimėlį. Laisvė! Demokratija! Daryk arba nieko nedaryk. Tavo valia, ką daryti, kaip elgtis. Gauti į snukį gatvėje ar pačiam duoti kam nors į liūlį. Be to, sustojus gamybai, mažiau teršiame mūsų gamtą motinėlę. Į ežerus, upes jau žuvelės sugrįžta. Paplūdimiai švaresni  – gulėk,  deginkis saulutėje. Taigi visai nesuprantamas tas žmonių susirūpinimas, nesusigaudimas, jei viskas tik į gera. Tikri niurgzliai .
    Visi bijo nusikaltėlių. Matote, juos terorizuoja, ramiai gyventi  neduoda. O ar jūs pagalvojate, kad senų senovėje riteriai šimtus kilometrų sukardavo,  kol kokį nedorėlį sudorodavo, kol kokį nuotykį patirdavo? O pas mus nors kas valandą dorok, atlik žygdarbį, gink damos garbę… Vienas smagumėlis turėtų būti. Riteriai turėtų mums pavydėti! O mes verkšlename. Sarmata! Ypač prieš savo vaikus. Jie tikrai nesupras mūsų. Net gaila darosi už mūsų amžininkus. Matyt, ne taip buvome auklėti. Laukėme, kol visi bus draugai, bičiuliai, broliai. Net žmoniškai muštis nemokame, ką jau ten – šaudyti ar smaigyti.
    Ankstyva mirtis – irgi tik į naudą. Juk ne už kalnų pasaulio pabaiga. O kokios eilės bus Anapilin! Geriau ankščiau, be eilės, normaliai. Gal ir Aukščiausiojo teismas bus objektyvesnis? Gana čia, žemėje, jau eilėse esame prisistovėję.
    Taigi gerai pagalvojus, viskas, kas mums skirta šiame gyvenime patirti – tik į naudą, tik į sveikatą. Viskas tik į gera, viskas tik į geresnį ir geresnį gera.