* * *
atnešiau taisyti mielą
visko mačiusią
apyrankę
meistro pirštai
mikliai atkabina
grandį nuo grandies
lyg iš atminties man
luptų
reginį po reginio
sako: „va šias
blogas daleles
pakeisim naujom“
ilgai žvelgiu
į kone sudūlėjusį
paveikslą ant dirbtuvių sienos –
ir žodis
galop ateina:
„ne“
* * *
po renginio
žiūrovai pasklinda
degėsių kvapo gatvėje
tarsi lėti
sutrikę
netrukus išnyksiantys gyviai
ir šviesos danguje
belikę vos tiek
kiek būtina
ištverti šiam smilkstančiam vakarui
be žodžių
sulig varpo dūžiais
ant peties pajuntu
dar nepažintą
tavo ranką –
lyg po amžinybės išnyru
iš savo
marianų įdubos
klausiu akimis: „ar dar
susitiksim? “
ir patankėjęs alsavimas
per lininę tavo kaukę
sako
„taip“