Nustumkite mane nuo įsibėgėjusio traukinio laiptų

mano veidas intelektu nešviečia
buvau debilas esu debilas
baltažiedis jazminas psichopatas
klajūnas neišbaigtas nakty
ir šiuo atžvilgiu niekas niekada
nepasikeis

gyvenimas rūksta kaip cigaretė
iš manęs juokiasi
net kavos pupelės
sako esi paparčio žiedas pažadėtas
kartais netikėtas kaip žaibų griūtis

nekenčiu lyrikos
ji kaip gerai išdrožta kekšė kur beeičiau
gula mano kely skersai
ir sakosi esanti skaisti

kadaise dirbau kolūkio pirmininku
leidau savo knygas
klausiau vidinio šuns balso
psichinių ligonių sveikatos centre
išmokau nupiešti mėnulio pilnatį
spindinčią šulinyje ir kambario
gilumoj

bet nusiritau iki grafomanų tinklapio
ir beraščių jurisdikcijoje laukiu
kol kas palengvins mano kančias

kaštonai sproginėja nepasiekę žemės
viskas ką matau man yra
tik primityvistų pastangos
bent kažkuo paįvairinti gyvenimą

šveisdamas klozetą namuose
galvoju apie prezidentą
eidamas gulti - apie jo žmoną

kol kas tikrovės ir majos
santykių painiava vainikuoja
visas mano pastangas

rūko mašina gamina rūką
paryčiais rūkas apima viską
apgaubia visus kontūrus
kėsinasi į viską kas nesutaria su laiku
ir tęsiasi iki dar neregėto
sapno pakraščių