Nuojauta

Kartą vienas žmogus, nors gal jis net nebuvo žmogus, greičiausiai buvo niekšas, išėjo pasivaikščioti po miestą, nors gal tai net nebuvo miestas, greičiausiai tai buvo toks industrinis gelžbetoninis monstras, kuris mito savo gyventojais, nors gal jie net nebuvo gyventojai, greičiausiai jie tiesiog buvo to monstro, to gelžbetoninio mechanizmo sraigteliai, kurie vykdė jiems pavestas funkcijas, kurios gal net nebuvo funkcijos, greičiausiai jos buvo kažkieno sugalvotos biurokratinės ir visokios kitokios nebūtinos ir nelabai svarbios absoliučia prasme veiklos.

Taigi, tas niekšas priėjo upę, kuri gal net neturėjo būti upė tikrąja to žodžio prasme, nes monstras visaip bandė paversti ją tiesiog vandens telkiniu, bent jau kanalu ir norėjo, kad tas laisvas tekėjimas būtų kažkaip sustabdytas arba pajungtas to monstro valiai, bet upė neklausė, veikė savarankiškai, nepasidavė sistemai, galima sakyti, iškrito iš sistemos, buvo nesisteminė ir darė didžiulę gėdą ir žalą monstro autoritetui, todėl beveik visa buvo padengta betoniniu statiniu, kuris gal net nebuvo statinys, greičiausiai tai buvo betoninis vamzdis, tik vietomis upė laikinai, kol bus galutinai visa uždengta, atvėrė savo nederamą grožį nederamam priklydėliui, koks tuo metu buvo tas žmogus, kuris gal net visai ir nebuvo žmogus, kaip jau buvo sakyta, o greičiausiai koks niekšas.

Tai va, tas niekšas stačiai pasiuto išvydęs tokį grožį ir puolė nederamai svajoti apie tai, kaip galų gale galima būtų kartą išsprogdinti velniop tą visą gelžbetoninį monstrą ir palikti tik nuogą ir niekuo nepridengtą gamtos grožį su jos vandenais, miškais, pievomis ir gal net karvėmis, kurios gal net visai nebūtų karvės, o tik pieno gaminimo kombinatai. Vat čia tai bent, pagalvojo tas svoločius, ot čia tai posūkis.

Nuojauta vienaKO sakė jam, kad tai tik iliuzija, taip niekados nebus, gana svaigti. Jis grįžo namo ir dėl visa ko nepelnytai išbarė savo sūnų, kuris galbūt visai net nebuvo sūnus, o greičiausiai kažkieno sukonstruotas žaibolaidis pykčiui išlieti.