PranasKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Autorius twentytwenty „Teleportacijos taškai arba kūlversčiai laike“
Kuomet save apvaikščiojęs ir apčiupinėjęs iki paskutinio kaulelio, išplaukiojęs visomis venomis, išsišakojęs gyslomis ir raukšlėmis taip, kad sąžiningiau nebūna, manau, kad vis dar verta, sustojus ir įsišaknijus pasirinktoje vietoje, paošti štai tokiu savimi, kai jau nežinai, kaip tokį darinį pavadinti. Nei žolė, nei medis, juolab ne lavonas ar „beveik lavonas“, bet yra, bet...
– Yra, yra, dziedulis ir ar reik geriau, – išgirdęs mane mintyse, atsiliepia paukštukas ir nedvejodamas velka pašnekesį į viešumą, vaizdžiu tarus – į saulės šviesą, taip primindamas kraštietį prof. Joną Grigą, jau anksčiau apdalijusį palinkėjimu ir patarimu:
„Linkiu sveikatos, visokeriopos sėkmės ir nesvajok apie kelionę į Singuliarinį tašką. Džiaukis gyvenimu po Saule. “
– Džiaukis gyvenimu po saule, – pasikartoju, bet mintyse ir vėl: – Na taip, mielas žmogau, betgi ir pats žinai, kad kai skauda, džiaugsmas pasitraukia neatsiklausdamas. Ir nėra abejonių, kad kas to nežinotum. Net ir geriausią medų nešiojanti bitė.
– Tačiau ir jos dalioje visko būta. Tikėtina, kad ne geriausiu jai metu paregėta ir palikta įsiminti: pakriko kaip Grigo bitės, – vėl paukštukas. Kažkur šalia, į dangų nepakilęs, bet – kur? Nei aplink save, nei danguje akimis nesurandu.
– Dzieduli, pasižiūrėk į Pro tau padovanotą eurą.
– Ar manai, kad euro nematęs?
– Ir vis dėlto, – nerimo paukštukas.
Man neatrodė, kad reikėtų krapštytis ieškant nežinia kelintą tūkstantąjį kartų išžvalgytą, apčiupinėtą vieno euro vertės pinigėlį. Nors ir Vytis ant jo, nors ir po jo žirgo papilve sutalpintos septynios raidės LIETUVA, bet, deja, tai pigus pinigėlis. Net tingu ištarti jomis parašytos valstybės vardą. Atverti antrą jo pusę, o iš jos tiesiai šviesiai į akis – „1EURO“ . Nelinksma. Tačiau kažkodėl tik dabar pirmą kartą atsimindamas suklustu, bandydamas suprasti, kodėl Pro, mėtydama pinigėlį iš saujos į viršų ir gaudydama atgal į saują, vis teiraudavosi, vis tarytumei kažko klausė:
„Kas pasakė, kad Rodakinos nektarinai – po eurą“?
Susiradęs dedu ant delno eurą ir ... ir regiu, kad nėra 1EURO , jo vietoje vaismedžio šakelė. Ta, matyta danguje. Atverčiu kitą pinigėlio pusę – nėra ir Vyčio; jo vietoje paukštukas, tik ne štampuotas, ne taip, kaip Vyčio ženklas, įspraustas į nebrangų metalą, o kaip gyvastis, kaip gyvsidabris. Nerodau čia į ji kaip nuodą. Paleistas bent kiek didesniu lašu į laisvę, kruta, byra, kaupiasi, dalijasi į mažiausius rutuliukus. Mažas, mažas lašelis, bet pasiimti jį iš laisvės grynomis rankomis ir pavojinga, ir oi kaip nelengva.
– Labas, dzieduli.
– O kas įtikins mane, kad tu čia, paukštuk...
Ir nieko nuostabaus
jei kartą, kitą ir į Dievą
it tuščią vietą akmenį metu, –
uždainavo pinigėlio paukštukas jau išgirstą, bet nebaigtą (nutrauktą) dainą, man jį pirmą kartą matant ir girdint danguje. Supratau, kad išgirsiu ir tęsinį, šį katą iš pinigėlio, bet paukštukas neskubėjo, akių uogelėmis atidžiai įsižiūrėdamas į manąsias, išblukintas ir pridengtas akinių stiklais.
–Tikiuosi, dzieduli, jog nemanai, kad akmenų danguje nėra? Jų ten tiek, kad turėti po savo kojomis gyvą medžio šakelę – jau rojus.
– Be žiedų?
– Pumpuruose dar. Paslėpti. Ir Grigo bitės ne visuomet dėl nelaimių pakrinka, dažniau tai padaro ieškodamos dosnesnio ar tiesiog įdomesnio gardumo medaus. Norėtųsi, kad mudu išgirstų Poe ir susisarmatytų pajautusi, kokie mudu be jos nelaimeliai netgi ir dainuodami be jos.
– Ar tik mudu paukštuk? Jaučiu, kad ir Pro. Gal ir nežinai, kad abi jos, sugrįžusios į Pastriekės departamentą, gyvendavo susitelkusios į vieną šeimą, lyg ir puoselėdamos naują literatūros žanrą, būtent proEziją. Ir man neatrodę, kad tai mados reikalas. Kartais mane netgi savo piršliu pavadindavo. Maniau, kad ir per bažnyčią šį reikalą įteisinsiu, o tuomet – iš tikrųjų piršlys. Carlonąvirusą virusą – į šalį, o Karolnąpraną – į SAVĘSP (AŠAŠAI) karalystės sostą.
– Manei? O dabar?
– Dainuok, paukštuk, dainuokim. Mestelėsiu pinigėlį į viršų, bandydamas jį, atgal krentantį, pagauti į saują. Įdomu, kokia puse jis bus atsivertęs. Mačiau, kaip tai daro Pro. Beje, koks tavo vardas? Ji tave visuomet sugaudavo.
– Argi tai bent kiek svarbu? Tačiau labai reikalinga, kad mudu išgirstų Poe. Gero žodžio netars, bet svarbiausia, kad ji atsirastų. Kad at-si-ras-tų! Tekstas iš tikrųjų netikęs, bet todėl būtent toks reikalingas jis.
– Laikykis, vyruk, – pasakiau paukštukui į pinigėlį ir mestelėjau neaukštai galvos, kad galėčiau nesunkiai sugauti į saują. Pinigėlio metalas sugrįžo tuoj pat, bet paukštukas su vaismedžio šakele pasiliko danguje. Iš ten ir čiulbėjimas:
Neklausk manęs, kodėl taip atsitikę
kad ir dievai Olimpo
jau dvasioje ištirpo.
O aš save regiu tikrovėje mažytį
ir man smagu, nepaprasta matyti,
kaip tūpiasi, kaip klaupiasi kalnai.
Na, iš tiesų, ar ne tvirtovė AŠ,
kurios ir pats paimti neįstengiu...
Patinka man, kai šaukia paukštuku,
bet pamanau, kad jeigu savo lizdą
aš užsikelčiau kaip kepurę ant galvos –
sugrįžčiau kaip tada
į pokarį ir kaimą gimtą...
– Valio, Pranuci! Valio! Gražiai dainuojam. Tegu taip ir pasilieka, ar ne, – išgirstu smagu paukštuko komentarą.
– Ir aš? Na taip! Kaip mokam, taip dainuojam, paukštuk. Duok, dangau, kad taip ir pasiliktų užrašyta.
