Rudens žmogus

„Nepamirškime to klausimo:
Esu pavasario ar rudens žmogus? “
Popiežius Pranciškus

* * *

Rudens žmogus lėtai sapnuoja lietų
Į jį praskyręs uždangą einu
Dangus priglunda prie šiurkščių smėlėtų
Vaikystės krantą laikiusių delnų

Jau reikia vakarais šviesas uždegti
Prie židinio sušildyti rankas
Kai nemigos ilgesnės net už naktį
O liūdesys gyvenimą trunkąs

Greit išsisklaido garuose arbatos
Akimirka ir vėl viduj šviesu 
Ir kol dar žiburys iš tolo matos
Prie jo rašau vadinasi – esu

Ir jei rašau vadinas vis dar būsiu
Nes mano kraujas perrašo save
Nes mano vėjy daug gyvybės gūsių
Fontanai trykšta sąmonės srove

Šviesa išsprūsta iš tylos ir žodžių
Iš nežinios nakties ir iš eilių
Gal kaltas aš kad kelio neparodžiau 
Sustojusiam Dievuliui ties keliu

Prie kryžkelės o kur tas kelias suka
Nebežinau ir tu nebežinai
Tik medžių lapai mirga man pro rūką
Neišsipildę gelstantys sapnai