Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





varna varna

Niekas nežino krypties

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>                                                                   

                                                                  (niekas nežino krypties 
                                                                  frazė iš gogo kūrinio „eilinė“)


Nuo pat ryto viskas klostėsi sumautai. Pažadinta žadintuvo smygio į paširdžius ir šokdama iš lovos, ji kliudė katiną, šis sukniaukė pragarišku falcetu ir dingo už durų į virtuvę, o netrukus kažkas dužo į šipulius. Nuėjusi į virtuvę, ji netyčia užlipo ant n metų saugoto mylimo kavos puodo šukės ir čia pat gelsvu laminatu ėmė tekėti raudonas upeliūkštis, lyg į Mensono veidą kas būtų nusivalęs kruviną peilį. Maža to, katinas užlindo už šaldytuvo ir atsigulė ant laidų, kurių vienas buvo lyg atviras nervas ir kažin, ar dabar tik kuteno katinui papilvę, ar suveikė kaip elektrošokeris ir paskutinis miauktelėjimas netrukus pabels į katinų rojaus vartus.

Kurį laiką pastovėjo tylėdama. Pagaliau išgirdo tylų požeminį miau, kuris nuramino (ne pirmas kartas). Pasidariusi kavos, įsijungė žinių radiją ir, to betrūko, išgirdo info apie magnetines audras ir, kad jautrūs širdingi emocingi ir panašūs subjektai geriau ramiai tūnotų namie, žiūrėtų (pvz.) romantines komedijas, perrūšiuotų pašto ženklus, užsiimtų kulinarija, tik jokiais būdais nedirbtų atsakingo darbo. Ypač tokio, kuris grąsintų susitikimais su neaiškiais žmonėmis, dantytais verslininkais ar šiaip kokios pragaro mašinos konstruktoriais. O tik dėl to, tik dėl to taip anksti kėlėsi, – laukė itin svarbūs du susitikimai, tad sumautas rytas jau žvangino antrankiais būsimai dienai.  

Visai nelaiku paskambino draugė, kuri ruošėsi vykti į užsienį – sutikusi kažkokį graiką, beprotiškai jį pamilusi ir vos mėnesiui praėjus, pasiryžusi už jo tekėti. Vargšelė – su dviem paaugliais vaikais trenksis kažin kur, keis darbą, namus, įpročius... Ėmė tarškėti telefonu apie absurdiškus, bet jai itin svarbius dalykus – krepšio užtrauktuką, buteliukus skysčiams į lėktuvą, prašė duot paskaityt Homerą ir Ezopą, prisiekinėjo, kad įveiks per savaitę, tad reikėjo į viską atsakyti panašia greitakalbe ir pasisakyt, kad dega darbo reikalai. Draugė džiugiai atsisveikino, dar spėdama į tris dešimtis sekundžių suguldyt visus šios dienos ir būsimo gyvenimo planus, tada čiaukštelėjusi – susitiksim mieste, išsijungė.

Ji skubėdama susipylė kavos puodą (kitą, nemylimą) į gerklę, nusiplikydama liežuvį, dėl to tyliai nusikeikė, o garsiai pasakė: vis-kas-bus-ge-rai! Tikėdamasi, kad ir katinas tai išgirdo (!), ji peržvelgė bloknoto lapą su telefonais ir netrukus jau rakino lauko duris laiptinėje, kur pasilenkusi valytoja vairavo skuduru kaip patyrusi ralistė ir (žinoma!) užvažiavo ant jos melsvos medžiaginės kurpės. Buvo dangus, liko makalynė. Ar tai problema? – Ne. Atleisk, katine, labas, trečiadieni, būk man geras – taip užrakinusi už savęs netikėlio ryto nubrozdinimus, ji griuvo į didelį ir platų miesto dienos glėbį.

Dabar svarbiausia atpažinti tą veikėją, paprašiusį susitikti lauko kavinėje prie katedros, kur pilna žmonių. Kalbėjo su nežymiu akcentu, sakė, kad Lietuvoje dirba penkerius metus. Na, sėdės jis vienas prie staliuko, dairysis, ji prieis, paklaus – ar tai jūs, prisės, užduos savo klausimus, jis jai atsakys į diktofoną ir viskas bus okei. Mintyse perkratydama klausimus, atmesdama kiečiausius į pabaigą, ji žengė pirmą žingsnį tilto zonos kryptimi.

Ir tada. Tada, kai ji artėjo prie tilto vidurio, pajuto, kad pasikeitė vėjas. Smulkmė tas vėjas – tik pagalvokit, siūravo lyg šilkinis pasmakre, o pradėjo ūžt ir plėšt nuo jos kaklo susuktą dviem žiedais šalį. Bet kartu su vėju ėmė kist ir jos nuotaika, savijauta, rodos visas organizmas buvo pasiruošęs kažką iškrėst, pradaigint, išrėkt tilto turėklams ir plieno spalvos vandeniui, besisukančiam verpetais žemai po kojom. Efektas, lyg stovėtum ant baseino tramplyno krašto, kuris iškilęs vos penkis metrus virš vandens (tiesa, ne juodo, o žydro ir atsiduodančio chlorkalkėm), o jausmas, kad mažiausiai kilometrą. Neteko šokti? Jai teko. Tik kartą. Po to metė lankyti baseiną ir užsirašė savo smegeninėje – acrophobia (aukščio baimė, kas gi daugiau).

Ji sustojo ir įsikibusi turėklų, virpėdama žiūrėjo žemyn į ratilus upės vandeny, lyg kažkas mėtytų akmenis, o tie ratilai be paliovos skleistųsi, atrakindami skirtingo laiko juostas. Plieninis dangus pjaustė vandenyje savo atspindžius. Ratilai sukosi kvadratuose, rombuose, tarsi kažkas būtų paspaudęs play suskaitmenintam kubistiniam portretui iš geometrinių kūnų su jos gyvenimo iliustracijomis. Ji negalėjo pajudėti iš vietos. Stovėjo it katinas, kurį kažkas suėmė už pakarpos ir baksnoja nosim į ne vietoj paliktą balutę. Kur ir kada susimoviau? – ji pabandė kapstytis savo neuronų konteineryje ir tuo pačiu nevalingai pakluso jėgai, prirakinusiai jos rankų pirštus prie tilto turėklo, kuris atrodė tuoj ims lydytis. Bet tai truko labai trumpai (vėliau ji pasižymėjo laiką sekundėmis). Ta pačia kryptimi, kuria driekėsi jos maršrutas, praūžė automobilis. Šaižus garsas ir aptaškęs kojas balos vanduo, privertė pasukti galvą. Ryškiai raudona dėmė dingo per sekundę gatvės perspektyvoje. Jai pasirodė, kad vairuotojas mažiausiai triskart viršija leistiną greitį. Gal girtas bjaurybė... Gerai tai, kad bent ištraukė ją iš keistos savijautos. Pažiūrėjusi į laikrodį, ji pasipustė padus sutarton vieton.

Užsakomieji straipsniai buvo artimi (temų klodas nr. 1), daugmaž įdomūs (klodas nr. 2) ir atgrasūs (klodas nr. 3) savo temomis. Subjektas, kuris (tikėtina) jos laukia kavinėje, nežadėjo nieko įdomaus, nes žurnalo šefas paprašė jos pakeisti kolegą, rašiusį ekonominėmis temomis. Fabrikėliai, versliukai, biznio planai, šabloniški tipažai – klestintys arba bankrutuojantys, bet norintys reklamos sąskaita išlįst iš duobės, visada norėdavo vieno ir to paties – išsireklamuot, prisigert ir...   Kas čia... Ji jau buvo prie pat lauko kavinės tvoros, kai pamatė prie kampinio staliuko sėdintį juodaplaukį melsvažandį vyrą, su kuriuo kadaise... Na taip – skrido vienu lėktuvu iš Rodo. Jis iškėlė ranką ir pamojavo. Pažino. Arba žinojo, kad ji dirba šio žurnalo redakcijoje... Tai tipas... Nejaugi jis spėjo išmokti lietuvių kalbą bent tiek, kad nesuktų pašnekovo ausų tragiškas jo akcentas.
Jis žvelgė kiaurai. Ji nejučia patempė savo tuniką žemyn (kam, jei ji ir taip pakankamai ilga? – įprotis, kad nenurenginėtų žvilgsniu, savisauga!) Sėdėdama stengėsi nežiūrėti į jo akis. Kažkokios per daug jos rudos, per daug gilios – lyg jūros dugnas, slepiantis tanklaivių mazuto kapsulėse mutavusią fauną...
– Nustebote? – jo žandikauliai girkštelėjo lyg durų vyriai.
– Taip, – ji nejučia pasižiūrėjo į laikrodį mobiliajame, gindamasi nuo jo tyrinėjančio žvilgsnio. – Vadinasi sėkmingas verslas mūsų šaly?
– Neskubėkite... Tai, kad vėl susitikome – negali būti atsitiktinumas!
– Aš netikiu atsitiktinumais, – ji privalėjo pameluoti, kad tipas neturėtų iliuzijų...
– Jūsų redakcija manim domisi ne pirmą kartą. Bet šis bus paskutinis. Deja, išvykstu atgal į tėvynę.
– Deja?.. Nepasiteisino investicijos ar atvirkščiai – dvišaliai verslo planai? – ji bandė atrinkinėti išmoktas sąvokas, kurias įsiminė, kai keikė telefonu kolegą, pakišusį šitą kiaulę – straipsnį apie verslininką, sėkmingai mosuojantį raudonu audeklu LT koridoje.
– Nepataikėte. Vedu. Verslui vadovausiu iš savo namų savo gimtinėje. Dirbtinis intelektas daug ką išsprendžia.

Ak, veda... Buvo truputėlį apmaudu, o jei tiksliau – žiauriai apmaudu, – suveikė „kai bėga – gaudai“ filtras į smegenis. Tuomet lėktuve, kai viskas buvo ranka pasiekiama ir jis lindo į jos erdvę, siekdamas artimesnės pažinties, ji ignoravo jį to-ta-liai. O dabar štai tau – jis nebepasiekiamas, ji – ant ledo (kurį čia pat susišaldė iš suskystėjusio tarp jų atstumo), belieka išsitraukt diktofoną ir atsiduot „kūrybinei“ veiklai. Apsimetė visiškai abejinga. Truko kelias sekundes, kol įsijungė apsaugos sistema: nėr nuo ko bėgti (subjektas identifikuotas), gaudyt irgi nėr ką (juk veda, pff).

Ką gi, perėjus prie ekonominių temų, ji įsijungė diktofoną ir vienas po kito dalykiški klausimai, kurių, kaip ir pašnekovo (išvada daryta per paskutines dvi minutes) ji troško kuo greičiau atsikratyti, rungtyniavo kartu su atsakymais. Netrukus diktofonas ėmė dust nuo jam ir jo šeimininkei atgrasios temos (temų klodas nr. 3).
– Ačiū. Manau, informacijos jau pakaks. Pabaigai dar vienas klausimas (svarbiausia jį užduot visiškai abejingu, gal šiek tiek paspalvintu nekaltu dalykiniu smalsumu, tonu): vedate savo tautietę ar lietuvę?
– Lietuvos moterys – gražiausios Europoje! Nėr kliausimo!.. Atsiprašau... – suskambus telefonui, jis pasisuko šonu, žybtelėjo ryškiai per baltais bendram žiaunų kontekstui dantų implantais ir išsišiepė. Kalbėjo pusiau pašnibždomis, – greičiausiai paskambino sužadėtinė. Fe, koks... Ir kaip anksčiau ji to nepastebėjo (jei lapė nepasiekia vynuogių, jos būtinai žalios ir rūgščios, ne kitaip!)...

Kol jis plepėjo, ji įsispoksojo į jo melsvus žandus. Kodėl jie melsvi. Ar juodi šeriai meta mėlyną šešėlį, ar jis juos dažo... Kažkokia kardžuvė... Ir ką ta vargšė jame rado – susipjaustys veidą pirmąją savo vestuvių naktį... Kadangi „respondentas“ nesiruošė baigti meilės čiulbesio (pietiečiai ir Šiaurėj pietiečiai!), ji užsidėjo ausinukus ir ėmėsi balso įrašo perklausymo. Saulė tuo metu džiovino balas, žmonės kirto didžiulį bulvinį blyną su firminiu keptu varškės (iš tiesų prarūgusiu) sūriu, ji klausydamasi mėlynžandžio stereo (vienas balsas iš diktofono, kitas iš priešais sėdinčios cisternos), staiga pajuto ant savo pečių uždėtas rankas. Sunkias ir nusmelkiančias visą kūną šalčiu iki pat mažiausio kojos pirštelio. Atsisuko, bet – ten nieko nebuvo. Kas per vel... Ji įdėmiai pažiūrėjo į savo pašnekovą, kuris jau siuntė pokalbio objektui bučinius, beveik laižydamas mobilųjį, čepsėdamas ir kriuksėdamas lyg paršiukas čiukas (ak, koks žymus verslininkas ir kaip susileido vos paukštytei sučirškus, bet kita vertus ir prezidentai nutraukia posėdžius, paskambinus žmonai – informacija iš filmų). Juk jis būtų sureagavęs, jei kas pašalinis būtų prie jų priėjęs, juolab jei tas kažkas būtų uždėjęs jai ant pečių rankas... Gal taip veikia magnetinės audros?.. Ne! (pragmatinis mąstymas turi išvaduoti nuo bet kokių mitų). Neišsimiegojimas – štai kas kaltas, kaip visuomet, kai apninka keisti pojūčiai (nuo rytdienos keisti savo režimą!).

– Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau! Pasiruošęs išpirkt savo kaltę! Suprantate, mes tik mėnesį pažįstami... Ir jau ne aštuoniolika, suprantate, nenorim prarasti mums skirto laiko!.. Aš pasakiau, kur mes esam ir ji netrukus bus čia. Jūs turėsite mus nufotografuoti savo straipsniui! – kardžuvė klegėjo, užuodusi greit jam priklausysiančio lietuviško kraujo kvapą.
– Ačiū. Bet aš skubu...
– Kur jūs pavėluosite? Pasakykit savo adresą ir aš pristatysiu jus kaip cargo express siuntą – bet kur! Ar jūsų laukia vyras? O gal meilužis? Sakykit adresą, – jis išsišiepė ir sublizgino dantimis lyg giljotinos geležte.
– Dabar jau tikrai eisiu, turiu dar vieną susitikimą, – ji atsistojo nuo krėslo, tačiau čia pat vėl krito atgal į jį, nes pamatė savo draugę, atplevėsuojančią tiesiai į juos. Draugė pasidžiovė mėlynžandžiui ant jo žandenų, po to lyg tystanti seilė pasisuko į ją ir atsiprašydama pralemeno – „tai jis“...

Įsidėjusi diktofoną į savo rankinę, ji ėmė raustis po ją, ieškodama nežinia ko. Tai buvo pretekstas nieko nesakyti, užplūdus jausmams, sumišusiems su nerimu, déjà vu ir dar balažin kuo iš praeities. Praeities, grįžusios per kitus žmones, kitu laiku, bet kažkuo susijusios su dabartimi ir galbūt ateitimi, kuri ėmė atrodyti vis labiau numanoma ir būtent šiandien įgaunanti neįtikėtiną pagreitį. Nurašyt vieną po kito užgriuvusius atsitiktinumus magnetinėms audroms būtų buvę (švelniai tariant) kvaila.      

Trise jie apėjo visą senamiestį, centrą – tai buvo jos draugės pageidavimas: galbūt negreit kartu taip vaikščiosim. Po to jie pasuko savo medaus keliu. Vargšelė draugė, rado ką įsimylėt... Bet mat juos galas. Skambutis antram verslininkui, susitikimas ką tik atsidariusioje naujoje kinų kavinėje išrinko pakrikusį mailių iš perkrauto žiopčiojančiomis žuvytėmis jos minčių akvariumo. Apvalutis kinas prieš pat nosį lituokliu degino krevetes, žongliravo įrankiais, padegė ryžių kaugę, sukeldamas euforiją aplink vypsančių lietuvaičių forever friendship akyse ir širdyse. Vieningai pietaujančio taikos korpuso iškeltose vėliavėlėse buvo parašyta „valgyk, melskis ir mylėk“, kad akimirksniu ištraukti iš atminties mėgiamo filmo herojai nuelektrintų pašnekovą, kuris buvo nykus, gyrėsi ir plepėjo apie padangų perdirbimą (klodas nr. 3), kaip kur ir su kokiais ingredientais tas padangas smulkina mala-kala. Kai pagaliau pavyko visas jo ekobiznio saviliaupses užrašyti į iš naujo ėmusį dustį ir tyliai keiktis diktofoną, ji atsikvėpė ir pamatė (pro raitytomis grotomis dekoruotą langą), kad dangus yra mėlynas. Beveik kaip jos vakarykštės kurpės, kai dar nebuvo pervažiuotos sijonuoto laiptinės šumacherio. Saulė, be jokių kompromisų išdžiovinusi visas balas, demonstravo savo vizitinę magnetinių audrų tiekėjos kortelę, liūdino vejos žolę, kuri gelto ir leipo akyse, kaip ir ji pati po dviejų džiovinančių smegenis pokalbių. Atsisėdusi ant parko suoliuko ir išsitraukusi veidrodėlį, kažkodėl įsispoksojo į save. Akys šiandien buvo ne jos. Šypsenos pėdsakas neįžiūrimas. Braukdama mažuoju pirštu antakio liniją, stabtelėjo tiek akies viduriu. Žvilgsnis pasidalino į rytinę ir vakarinę parko dalis. Kad taip paprasta būtų viską padalinti! Sudėliotum sau į stalčius gyvenimą pagal nuotaikas, laiką, kryptį, o dabar visi įvykiai susiplakę, juos išnarplioti trūksta žingsniamačio, stebuklingos dūdelės ir aladino su aistringai pildančiu norus džinu iš lempos.

Planuoti draugės lankymai Graikijoje subliuško. To tipo glėbyje matyti savo mielą, daug iškentusią draugužę, ji nenorėjo. Nejaugi jis pats jai patiko ir ją užgraužė pavydas? Nesąmonė. Būtų patikęs, būtų dar lėktuve nesnaudus. Absurdas. Jausmai yra absurdas. Bet kuriuo atveju logiškai paaiškinti savo būsenos negalėjo. Tiesiog jautė, kad jis neskirtas draugei ir ji – ne jam skirta. O be to (rastas įtikinamas argumentas!) – kaip jausis jos vaikai? Sūnui penkiolika, dukrai – trylika, – pats nihilizmo epogėjus. Pirmas draugės vyras – vaikų tėvas buvo užkietėjęs nacionalistas, skautas, kažin ar jo vėlė sutiks priimti tokį naują savo vaikučių tėvelį, v hrečeskom zale prekiaujantį suknistai kažkam reikalingais „sveikais rinkos produktais“. Mintys galvoje talžė viena kitą, panerdamos tai į sentimentų, tai į nuojautų katilą. Netoliese sugaudė greitosios sirena. Netrukus mašiną buvo galima įžiūrėti tiek, kad ji pamatė du sanitarus (o gal gydytojus) einančius per gatvę, kurioje, užtverdamas visiems pravažiuojantiems kelią, stovėjo skersas raudonas gniužulas – sumaitotas automobilis, panašus į praskridusį ta pačia kryptimi, kai ji ėjo tiltu...

Kažkokia jėga ją kilstelėjo nuo suoliuko. Kojos nunešė į avarijos vietą. Susispietę krūvelėmis smalsuoliai kuždėjosi, lingavo galvas, pora moterėlių buvo pasiruošusios užsikūkčioti, nerišliai lemeno: tokie jauni, tokie jauni, kodėl tėvai leidžia tokiems vairuoti... Policininkas stumdė praeivius, tvėrė įvykio vietą Stop juosta. Praeidamas visai šalia, žvilgtelėjo jai į akis, ūmai sustojo ir tiesiai išpyškino: matėte? Ji suglumusi papurtė galvą. Policininkas kinktelėjo į raudono gniužulo pusę ir (kažkodėl jai!) tarė: panašu, kad važiuota be stabdžių... Ją išpylė karštis, po to šaltis. Nevalingai išsitraukusi cigaretę, virpančiais pirštais prisidegė nuo šalia rūkančio vyruko, tada surinko draugės telefono numerį.
– Kur tavo vaikai? Sakyk, greičiau!
– Kažkur mieste, o kam jie tau? – draugė kalbėjo koketuodama, matyt šalia buvo ją įsiurbęs mėlynžandis.
– Ar tu leidi sūnui vairuoti? Sakyk!  
– Ne, žinoma ne, juk jam tik penkiolika... Kas tau darosi?
– Čia avarija... Žuvo du vaikai... – ji pareikalavo, kad draugė tučtuojau susisiektų su sūnum arba dukra.
Po kelių minučių draugė paskambino ir nuramino – vaikai atrašė iš kino teatro, kad negali kalbėti.

Grįžusi namo, ji susirado prieš penkerius metus savo parašytą knygą, kuri buvo greit išpirkta, nes detektyvo prieskoniais praturtintos emigracinės istorijos, pasirodančios vasarą, dažnai būna paklausios ir statistiniai atostogaujantieji iš tradicinių šeimų su tradicinėm mąstysenom mielai jas graibsto. Susirado aprašytą istoriją apie Rd, kuri ištekėjo už graiko, nusivežusi pas jį ir savo paauglius vaikus. Neapykanta tarp herojės vaikų ir jos vyro buvo sukurpta abipusė. Tad viskas, kaip ir turėjo būti tokiose istorijose, baigėsi tragiškai: vyras sugadino automobilio stabdžius, nepilnametis sūnus už vairo vertėsi nuo kalno, automobilis sprogo ir nusinešė dvi jaunas gyvybes anapus visų valstybinių sienų į nežinomybę. Ta istorija būtent šiandien ją vėl grąžino į kadaise patirtą rašymo katarsį, baimę, pojūtį, kai rašė ją lyg diktantą, kažkokiai jėgai vedžiojant ranką...            

–  Kodėl turėčiau nevažiuoti, atsipeikėk, mano likimas – ten! Tu atkalbinėji, nes man pavydi! – draugė buvo neperkalbama. Maža to, ji perskaitė visas iliadas ir odisėjas, o vaikai buvo pakrauti ezopo baterijomis apie laukinę gamtą ir dorybių triumfą, besiaiškinant kiškiui su liūtu dėl vietos po saule. Kai ji nuėjo atsisveikinimo vakarėlin, draugės vaikai buvo nusiteikę pakiliai, džiūgavo apie būsimus plaukiojimus po jūrą, nerūpestingą gyvenimą Rodo saloje, kurią būsimas patėvis jau bus išpuošęs nesibaigiančios tautų draugystės puotai.        

- - - - - - - - - - - - - - - - -                                                                      

Apie vestuves ji neišgirdo. Matyt jos buvo kuklios ir apsiribota vietiniais svečiais. Neišgirdo nieko apie draugės gyvenimą ir po vestuvių. Penkerius metus – absoliuti tyla. Turbūt vaikai jau baigė tenykščią mokyklą, kur nors studijuoja – juk žinomas verslininkas tikrai tuo bus pasirūpinęs...

- - - - - - - - - - - - - - - - -

Tą rytą sumautai nesisekė. Šokdama iš lovos, ji kliudė katiną, šis sukniaukė pragarišku falcetu ir dingo už durų į virtuvę, o netrukus kažkas dužo į šipulius. Eidama žiūrėti, kas nutiko, ji užlipo ant mylimo puodo šukės, sukruvino parketlentes, o katinas dingo už šaldytuvo, kuris buvo žiauriai prastas – leido vandenį ir krėtė kaip pragaro mašina, kai reikėdavo ką nors užkritusio iš už jo ištraukti. „Jei katinui kapiec, aš žuvau miriau, viskas beviltiška“... Atitraukinėdama šaldytuvą, sujudino stalą, išpylė kavą. Pasidarė naują, skubėdama gerti iš (nemylimo) puodo, nusiplikė liežuvį, tačiau išgirdo tylų požeminį miau ir tai kompensavo bent dalį sumauto ryto. Bet, kai jau norėjo eiti pro duris, suskambo telefonas. Gal nusimato koks naujas įdomus darbas, –  ji atsiliepė ir nustėro. Draugės balsas buvo nepasikeitęs, tik neįtikėtinai trūkčiojo, drebėjo it braukomos virpančiais pirštais arfų stygos, lyg raliuotojų (ar kaip ten tų, kalnų vibratą per savo balso stygas perleidžiančių) giedorių balsai...

Viskas, ką draugė pasakojo, jai jau buvo žinoma. Iš kur tas žinojimas, ji negalėjo paaiškinti. Draugės aimana pleveno lyg platano lapai, šiaušiami elados vėjo. Kokia kryptimi jis pūtė, kai visa tai nutiko... Kodėl nutiko būtent su ja, būten ten ir taip, kaip buvo aprašyta... Taip, čia buvo jos draugė, kurios gyvenimą ji jau buvo aprašiusi...

Nejaugi nėra atsitiktinumų ir viskas kada nors jau buvo arba bus? Kiek mūsų valioje pasirinkimo ir kiek yra nulemta visokiausių aplinkybių?.. Emocijų lavina, sveiko proto „atia“ ir faktai beldėsi iš smegenų dėžutės lauk lyg besikalantys iš kiaušinio nepažintos galaktikos paukščiai – nesusitupėję, bet instinktyviai pasiruošę skrist ten, kur viskas „daug labiau“. O iš tiesų – nepažinumo kryptimi, kur Baltoji Anapusinė audžia mintį (ir tai ne Dolskio Onytė!), kaip žemės sutvėrimams paaiškinti, kad tai, kas atrodo neaišku, yra paprasta ir visai šalia.

- - - - - - - - - - - - - - - - -

Draugė užsisklendė į savo naują gyvenimo ratą, kuriame meditavo ir išdarinėjo tai, apie ką visi sakė „vargšelė visai nučiuožus“. O mūsų herojė išsikėlė pirmuosius uždavinius – 1) pakeisti darbą, 2) nusipirkti naują šaldytuvą, taip apsaugant mylimą katiną, 3) užsirašyti pas psichologą, kuris padėtų sudeginti tai, kas tūno šešėlyje: a) už posūkio į virtuvę, b) skersai kelio už sustingusio raudono gniužulo ir c) už tilto kapišono, gaubiančio aštuonis milijardus (plius viena) galvų. Ir tai bus teisinga-išganinga-maloninga veiksmų kryptis, bent kol kas.

2020-08-09 17:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-27 21:53
varna
languota, ką taisai(si)? nesupratau komentaro.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-27 19:48
languota_ _ _
dar skaitau ir taisau (si)  4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-22 00:49
ONYX
Labai yšmanus žadyntuvas....

A galima ušstatiti kat jisai smygtų pavizdžiuj y kepianis arba sprandinią, ir vot dvylikapirštią žarną arba tlitinei organai - kam patynka?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-17 11:22
neberijus
Viskas bus gerai.Pirmoji pastraipa patiko labiausiai. Be jokios abejonės 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-16 21:39
Tiffany neskaitant šuns
Neblogas. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-13 11:14
Loke1
Padirbėjai. Šaunuolė.
Man toks jausmas, kad herojės draugė - tai ji pati iš ateities, bendraujančios praeityje :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-12 16:49
Damastas
Na, jeigu bla bla, tuomet sau keliamas užduotis įvykdei.

5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-12 16:12
varna
Perskaičius savo  pačios antrą rašinį galvojau, kurį personažą išplėtot, čia buvo sunkiausia, - apie ką galėtų būti tęsinys. Jei būčiau pasirinkusi Rd, būtų visai kita stilistika, kitas greitis, kitoks veikėjos minčių dėstymas. Bet pasirinkau šią ir atsirado tas kas atsirado. Įsijauti į personažą ir tiek dielov. Nemėgdžiuju nieko. Jei kas nurodytų pvz. būtų įdomu. Apie ką? Siužetas juk visai nesudėtingas (atmetus herojės mintis): išėjo darbo reikalais, darbą atliko, susidūrė su veikėju iš praeities, įpynusiu jos draugę į savo gyvenimą ir pasirodo, kad visa tai jau ji buvo aprašiusi: viskas ką mąstom, jau yra buvę ar bus, kur beeitume, visi keliai veda ten pat bla bla
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-12 14:55
Damastas
Panašu, kad perskaitei kažką ir tai tave inspiravo, nepastebėjau anksčiau šitaip rašant. Dėl ko burbuliuoja burbuliuotojai, turbūt rasi atsakymą dar kartą įdėmiai peržiūrėjus mėgdžiojamą tekstą ar autorių. Aišku, galiu ir klysti, bet pats esu lipęs ant šito grėblio - labai gražu, kuomet atrodo, jog autorius rašo kas ant seilės užeina, bet čia yra nemažas pavojus, nes tai tik regimybė, o tos seilės, kad ir kokios palaidos atrodytų paviršutiniškai skaitant, iš tiesų visos alei vienos tykšta ta pačia kryptimi ir visuomet apie tą patį.

Tad štai ir klausimas: apie ką pasakojimas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-12 09:31
athoia
menininkė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 19:40
varna
ačiū, šits rašinys susijęs su buvusiu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 19:36
twentyFour
Galėtumėt rašyti bestselerius /gal jau rašot/,
taip lengvu žanru visa akimirksniu pralėkta, net žandikaulis paskaudo atvėpęs nuo skaitymo,
o tas "dingo už durų į virtuvę" kliūna ir man, ar ne paprasčiau :
"dingo už dųrų"  arba "už virtuvės durų" ,- jei taip svarbu pabrėžt  paskirtį...
bet tai mažmožis, o tekstas pasirodė painus,/ gal nemoku įsigilint - ar čia su heroja tai įvyko kažkada ar tai su jos drauge dabar (?)
Darbas  - jei geresnių nebus tai  - geras, nors, iš tiesu, jis neblogas, įtraukiantis, bet nesujaudinantis giliau,  kažkodėl
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 12:29
ONYX
Litiškumas žynama če nia prė ko - vot kalbėjeu apė pac pasakojymo stylius nu ir šytas mana mėtafaras tikiuosi gavasi niatyk vajzdyngai skambantis biat ir pakankamai vajzdus  - apė tajklumą ajšku nia man spriąsti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 11:50
varna
Onyx, nusišnekėjai juodai. Arba tau moteris yra tik koks nors tavo išgalvotas paveiksliukas pagal klišę. Išvis prie ko čia tas lytiškumas. Ar apie tai apsakymas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 11:31
Pranas
Gražus duetas, kaip 100 gr. degtinės nuotaikai paskaninti. O man dar galvosūkis. Maniau, kad Erla ne paukštis, o upė. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 10:19
ONYX
Vot pasakik man Varnialia kadėl tava pasakojymas primiana gyrtą kokėtią polančią an kėkvėno pasitajkančio kaklo - če irgi mėtafara prašau niasuprask kaškaip tėsiogei  )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 05:56
varna
Labas rytas dirbtuvininkai 

Onixai, ten prė žibintiniko parašei ilga žodi apė varna erla ir čakopilėda nezinokanoripasakiti ir mana nomone esi neteisus. visi trys pauksčiai žina ka nori pasakyti i tai yra kaip joda an balta, a girdietaju niaišgirstama su tom ausim kurios pririštas buna prė kunaso. biat kam iradinieti kad čimadanas ir žemė yra skirtyngu formu jei i taip aišku
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 23:43
ONYX
Palinkėčeu labeu girdieti nia tė nolatinei viartintajai a vot paburbliotojai iš šalės - Pranui žynama suptilumo niatimsi biat ir  tian ira ką pairsiskaititi jeu niakalbant apė kytus vėjus langose
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 22:28
varna
tikrai kvaila būtų manyti, kad nuo kiekio priklauso kokybė

dėkui už nuomones
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 22:09
languota_ _ _
Per daug prirašyta iš tuščio į kiaurą, ar manoma kad nuo kiekio priklauso kokybė, nesudomina tokia beletristika  2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 31]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą