Išeisi į tylą

Iššukuos vėjas plaukus, didybė dausų,
Nesapnuoti sapnai vėl panirę į tylą,
Ten tu tolimas, aš čia palikus esu,
Kai garsai tarsi vakaras prieblandon nyra.

Tavo balsas prikimęs, nutįsus vėsa,
Prisiglaudus prie kojų lyg prieangy šunys,
Mano laimė ir mano pakrantė visa
Laukimu, vienišyste ir nerimu gula.

Paklausyk, dar išliksim gelmėj šulinių,
Kai užutekiuos žuvys prieš aušrą raivysis,
Tau aš vandenį tyrą šaltinio semiu,
Kolei kregždės drugius tyliai pažemiu vysis.

Vakarėja dangus, godos braidžioja čia,
Tu išeisi tyloj ir sugrįši į tylą,
Kai sodely priglus nusiprausus delčia,
Kai svajokliai visi čia nurimę nutyla.