Ptolomėja

springstu


kaip kuo tikriausias
angies išpera
nebeištariu to žodžio

aš juk sakiau
greitai mes pamiršime
kas iki šiol buvo
ir viską

kur pasisuksi
visur grafomanijos keteros
banguos

gi už keterų

priešais gėrio staktą
bėga rašalas
vingur vingur vinguriuoja
dar vienas putplasčio konvejeris

o už jo septynios durys
- gėrio putų gamykla

...

po saulėlydžio


bunda bernadetos aliejuotos
devynių gyvybių kąsniais
galais pirštų vis pabraukydamos
per stiklo ašmenis

kai diena su visais likučiais savo
į šiukšlynų sąvartas
jau nubraukta

...

tik staiga


vienalangėj erdvėj
paukštis nepanašus į save

šviestuvas panašus į grifą
suraišytas šešėliais bocmanas

...

nuo aukščiausiojo
šio krašto kalno
kilti peršviečiamais liftais
žiūrint į žvaigždes

iš tikrųjų nė nepamenu
kada žiūrėjau

šis pasakymas tai posakis
poetinės minties pamėgdžiojimas

kūnais iškimštas omnibusas
virš jo stogo albatrosas
dar aukščiau mažasis mukas
dar arčiau munkas

už to visko
onomatopėja
ir mari ant ešafoto

undinė pelkėje skandinanti
vairuotoją

įkalčiai įkalčiai be kalčių
visur tik įkalčiai

nuotrauka po nuotraukos
viskas nufotografuota

ant stalviršio po stalu
ir ant liežuvio galo
visur esi tu ptolomėja

rytuose beauštanti aurora
dar neiškirsta iš kietojo akmens
nuoga kalbos figūra