išropojo, pasikorė, kad mane suviliotų, kliedi pasikartodamas kiekviename žemės grumste

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

Telemundo presenta: telenovelė „Aušrelė“! Moderni Pelenės istorija! Meilė, draugystė, ir sielą iki gelmių sukrečiančios paslaptys!

Pagal agnieskar kūrinį „Mano Rodakinas“.


[Uždanga pakyla, groja intro daina Antis nauji metai]

ANKSTESNĖSE SERIJOSE:

– Radau geresnį darbą. Ir naują vaikiną, – net pašnibždomis ištartuose žodžiose girdėjosi išdidumas ir pasitenkinimas, – leidžiu numirti iš pavydo.
„Eik tu šikt“, mintyse ją pasiuntė Aušra.

*

– Ė, o gal pakviečiam tavo kambariokę prisijungti? Ji visai nieko tokia, nemanai?
– Ką? Tu pakvaišai? Atstok nuo manęs, dink iš čia, tau tik kitos mergos galvoj! Man gana tavęs, dink, išnyk!
Susisupusi į antklodę ir krečiama karščio Aušra tyliai atsikvepia: „Pagaliau. “


PAGRINDINIS VEIKSMAS

Mažas nušiuręs bendrabučio kambarėlis. Į langą daužosi lietus. AUŠRA sėdi lovoje, apsikiutojusi visais patalais. Rankose puodelis kakavos. Šalia ant grindų sėdi VAIVA* ir balsu skaito konspektus.
Staiga atsilapoja durys, įsiveržia JOLANTA. Stabteli ir piktai nužvelgia Vaivą, tada dėbteli į Aušrą.
– Kokią čia pelkių laumę parsitįsei? – drebia ji.
Aušra išsigandusi susigūžia, vėl išsitiesia, ieško žodžių atsikirsti. Vaiva nusijuokia:
– Ne pelkių aš laumė, ežerų. Malonu susipažinti!
Jolanta sutrinka, žiojasi kažką sakyti, bet suskamba telefonas. Jolanta žiūri į ekraną keletą sekundžių, galiausiai atmeta skabutį, urgzdama sviedžia telefoną ant lovos, staigiais judesiais išsineria iš šlapių viršutinių rūbų ir trenkia durimis palikdama kambarį. Girdisi jos tolstantys prakeiksmai skambinusiajam.
– O šūds, tikriausiai Deividas, – sako Aušra užkimusiu balsu.
– M?
– Jos vaikinas. Jų santykiai tokie... banguoti, – Aušra nusikosėja. – Maniau, jau baigė. Gal yra dar kakavos?
Vaiva iš termoso pila dar kakavos sergančiai Aušrai. Telefonas vėl ima skambėti. Nesiliauja. Vaiva atsistoja ir pasilenkia pažiūrėti į triukšmaujantį daiktą.
– Fui, koks seksiukas.
Ji grįžta pas Aušrą, bando skaityti, bet triukšmas neleidžia susikaupti. Grįžta Jolanta. Kaip bulius iškvėpusi orą nutildo telefoną. Žiūri į kambariokę ir jos viešnią.
– Tai kada sumokėsi man už šaldytuvą? Jau pusę metų laukiu, o tu vis išsisukinėji. Gal tavo draugė laumė padėtų tau sukrapšyti šimtą litų? Naujų metų proga, a?
Vaiva pasisuka ir ima raustis kuprinėje. Išsitraukia gertuvę, gurkšteli, žvilgteli į Jolantą, nusijuokia.
– Ne. Atšok.
– Ne su tavim kalbu!
– Aš dabar kalbu už Aušrą, nes jai angina ir ji negali kalbėti. Ne. Atšok. Jausk ribas. Koks kirminas tave graužia?
Koridoriuje pasigirsta sunkūs žingsniai, lydimi vyriško balso: „Aš esu Jolantėėėėlė-lė-lė-lė-lė, vėjas man plaukus suvėėėlė, vaje vaje! “. Durys atsilapoja, į kambarį įsiveržia odine striuke pasipuošęs DEIVIDAS.
– Štai mano Jolantėlė! Vėjas tau plaukus suvėlė! – ir pripuolęs ima rankomis taršyti ilgus ir juodus kaip naktis Jolantos plaukus.
– Atšok! Jausk ribas! – Jolanta jį pastumia.
– Kaip tu dabar į naujaką eisi, šitokia suvelta? – juokiasi Deividas.
– Iš kur tu išropojai? Jau sakiau, man gana tavęs!
– Ėėėėėi, mergyt, nereikia taip pykti. Ir ko į skambučius neatsakai? Aš tik noriu pasikalbėti, išsiaiškinti, ko tu tokia pikta. Einam švęst! Ne šventė be poros!
Jolanta nusisuka. Deividas atkreipia dėmesį į Aušrą ir Vaivą.
– Ei, panikės, jūs gal ne tokios užsiraukusios? Norit švęst? Doncė tačkoj laukia, bus kaip tik du ir du!
– Šitoks kirminas, – taria Vaiva.
– Tavo labai faina plaukų spalva, dar nemačiau tokios! Ji ką nors reiškia? Davai varom tūsintis, tavo bachūrui nieko nesakysim! O kodėl vienoj pusėj plaukai nuskusti?
– Atsiknisk tu nuo jų, – dusliai sušvokščia Jolanta.
– Oooo, pavydas bambą ėmė graužti? Tipo tu per gera man, o kai pamatai, kad kitos manęs nori, imi bėgti iš paskos kaip ištikima kalaitė.
– Atsiimk žodžius! – surinka Jolanta ir užsimoja kumščiu.
– Niekas tavęs nenori, šiaušk iš čia, – sako Vaiva. Aušra susivyniojusi į patalus bando likti nepastebėta.
Už lango sprogsta ankstyvas fejerverkas.
– Be tavęs nelaisvė, rytas man nemielas, – ima dainuoti Deividas ir ištiesęs rankas artinasi prie Jolantos, – Tu ateiiiik, tu paguoooosk. Mažule. Tu gi žinai, kad man sunku be tavęs. Su tavim kitu žmogum jaučiuosi. Jei paliksi mane, aš žinok pasikarsiu ant pirmos šakos, pažadu. Varom švęst? Viskas bus gerai, aš tau pažadu.
Jolanta ima kramtyti lūpą ir tuščiu žvilgsniu žiūri pro aplytą langą. Sprogsta dar vienas fejerverkas, ima kaukti mašinų signalizacijos.
– Ei, ei, Jolantėle, pažiūrėk į mane, – Deividas atsiklaupia ir suima Jolantos rankas į savąsias. – Kai baigsi mokslus, prisiekiu, mes susituoksim, nusipirksim sodybą prie ežero, ir turėsim daug gražių mielų vaikučių. Aš kasdien grįšiu iš darbo ir nešiu tave rankose apie namą, aš tau pažadu. Tu tik nepyk. Tu esi pati nuostabiausia kokią man yra tekę sutikti, – jis pabučiuoja Jolantos ranką.
Jolanta šniurkšteli nosimi ir žengia link durų. Deivydas išsišiepęs pakyla, užmeta ranką jai per pečius, pabučiuoja į skruostą ir taria:
– Žinojau, kad ateisi į protą, Jolantėle balandėle.
Jie išeina pro duris, Deividas prieš uždarydamas nusišypso Aušrai ir Vaivai.
– O šūdas. Labai negerai, – tarsteli Vaiva. – Žinai, man jau irgi laikas, tuoj bendriko durys užsidarys. Gi negalima likt per naktį.
Ji staigiai apsirengia ir išlekia pro duris, palikusi Aušrai termosą su kakava.
Naktis praeina sąlyginai ramiai, kiek tas įmanoma Naujųjų naktį. Paryčiais sriūbaudama ir prakeiksmus laidydama grįžta Jolanta. Ji sukniumba lovoje, susisuka į kokoną ir balsu rauda. „Nu ir karkis tu, karkis, lovelasai prakeiktas“, „kiek tu gali kliedėti, ir kodėl aš turėjau tavo kliedesiais tikėti, nebus gerai, nebus“, „tu man vaidensies kiekviename žingsnyje, kiekviename žemės grumste, kiekviename sutiktame žmoguje, parazite tu, erke jobana, ko tu prikibai prie manęs, ko aš tokia kvaiša tavimi tikėjau, ko aš tave prisileidau“. Aušra ištykina ir grįžta su puodeliu arbatos. „Nekenčiu tavęs, nekenčiu savęs, visų aš nekenčiu, tos vaivorykštinės laumės aš nekenčiu, palikite mane ramybėje, vežkit jau į psichūškę, aš išprotėjau“. Aušra padeda puodelį ant grindų šalia Jolantos lovos, uždeda ranką ant jos kokono ir skaudančiu balsu sušnabžda:
– Padariau tau arbatos.
– Kaip aš tavęs nekenčiu, – sušnabžda Jolanta atgal.
Aušra grįžta į lovą. Vėl atsibudusi Jolantos neranda – nėra ir jos sportinio krepšio. Matyt, išėjo išlieti skaudulio ant bokso kriaušės.
Naujųjų metų rytas pagiringai tylus. Arbatos puodelis persikraustęs ant Aušros stalo, vis dar pilnas.


KITOJE SERIJOJE:

– Žiūrėk, čia tu, – Vaiva baksteli į vieną drugelį.
Jis net ne baltas, o pilkšvas, lyg būtų pelenuose išsivoliojusi kopūstinukė. Sparnų krašteliai apibrėžti tamsiai pilka, papuošti mažomis juodomis akelėmis. Po lotynišku pavadinimu Anthocharis cardamines ranka prirašyta „Aušrelė“.
– Jis kažkoks... bespalvis, – taria Aušra ir mintyse priduria: „visai kaip aš... “
– Na ir kas? – Vaiva energingai sumosuoja rankomis. – Jis vis tiek gali skraidyti, jis vis tiek gali gerti gėlių nektarą ir džiaugtis saulės spinduliais.

*

– Aš neturiu tėvų! – sušunka Aušra.
Jolantos veide mainosi siaubas, panieka ir nuostaba.
– Ko tu blet iš karto nesakei??? – suriaumoja ji ir išlekia iš kambario trenkdama durimis.
Aušra sukniumba ant lovos. „Nereikėjo man to sakyti... Išsidaviau. Dabar visai ant manęs užsisės. “

[Užsklanda nusileidžia, groja outro daina]


*Scenaristė nusprendė pakeisti veikėjos vardą. Jei žiūrėjote ankstesnes telenovelės „Aušrelė“ serijas, šią veikėją pažinojote Žydrės vardu.
**Dainų žodžių autorystės teisės priklauso dainų žodžių autoriams