Mano Rodakinas

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

Myliu rodakinus. Daug jų, bet aš myliu vieną iš didžiosios raidės R. ir nė motais, kad vyras šalia reikalauja, klausia ar jis ne žalias ar ne per rūgštus tas mano Rodakinas, ar ne... Nuo kada jis tavo? ir kas man sakė, kad jis mano. Klausia, aikčioja, kartojasi, –  nuo kada,  nuo tada kai... Bet. 
          Ar vyrui suprast, kad moters sielos  kamputyje visuomet palieka langas į erdvę, kurioje apčiuopiamas daiktas rodakinas ar moretinas, petaninas, nepriklausomai nuo kainos sirpsta, rausta, rausvėja ir paėmęs skolon vienam savo šonui oranžo iš Van Gogo būties, ridenasi į jo vienutę.
          Taip toli jam klausiančiajam,  iki  mano regėjimo, suderėto su  pavasariu.
          Nuo tada. Pamačiau jį ant beržo, beržo žirginiais apibarstytą, jo dulkėmis aplipusį ir blizgesį praradusį bet nekaltą. Myliu jį tokį gal net ir  kaltą, svetimą, svetimose dulkėse besirpstantį, įsikirtusį, geidžiamą, nepasiekiamą, sultingą... / per barzdą varvėjo, – burnoje nieko neturėjau/ neturėjau, nors žinojau yra jų ir kitų: nektarinų po eurą, bet manasis tai vėjų supuotas, pavasario beržynan atvežtas, gandro snape atskraidintas, kėkšto lizde gegutės padėtas – išropojo, pasikorė, kad mane suviliotų, kliedi pasikartodamas kiekviename žemės grumste / čik čirik tik neapsirik. / Rausvinu jį atidariusi sielos langą prieš  mėnulį, prieš ryškią Lyros Vegą  / jai aš pavydžiu/ nes jai rausvint lengviau, ir apgaut paprasčiau, –  juos  po eurą supirkusi, aušrai išsiparduoda...