Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Leila Karalaitė Leila Karalaitė

Palikti įbrėžimai išklotinėse

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Įkvėpimas iš „Mes paliekame įbrėžimus vienas kito išklotinėje!“ MacteAnimo kūriny


Mirza indiškų drabužių pardavėjas jo gyvenimui verčiantis į antrą pusę kasdien atkartodavo tą patį ritualą, neleidžiantį naujiems prisiminimams užimti senųjų vietos. Viskas prasidėdavo arbatos užplikymu, ne per šviesios, bet ir ne per tamsios, jei saulės spindulys kristų į puodelį, turėtų atrodyti gintarinė, susipildavo ją į termosą ir leisdavosi žemyn į pirmame aukšte esančią savo parduotuvę. Atrakinęs duris palikdavo praviras, prie jų pasistatydavo plastmasinę kėdę ir įsipylęs pirmą puodelį sudribdavo joje didelis ir nerangus. Imdavo laukti. Klausydavo, kaip skubrus rytinis miesto triukšmas į jį atkreipus dėmesį susistyguoja į nevaržomos dermės simfoniją, vakarop pradedančią rimti į duslų gaudesį, iš kurio tikėdavosi išskirti pažįstamų žingsnių ritmą.
Įsispraudęs tame braškančiame plastmasiniame laukimo lopinėlyje jam atrodydavo per didelis, bet didesnio praeinančiųjų smalsumo nesukeldavo. Tiesiog dar vienas pensininkas nuo savo durų stebintis srauniomis gatvėmis tekantį jų gyvenimą. Mirza savo ruožtu pro cigarečių dūmų debesis, trumpam sustojusius ties jo pražilusiais smilkiniais, atlaidžiai sekdavo praeinančiųjų trajektorijas, kaip įgudęs chiromantas galėdavo nubraižyti jų likimų žemėlapius. Kartais užsimiršęs imdavo pagal juos klaidžioti svetimuose gyvenimuose, bet niekada nenutoldavo tiek, kad atsigręžęs negalėtų pamatyti, ar nesustojo koks siluetas jo parduotuvės tarpdury.
Mirza retai ką parduodavo. Bet ne todėl, kad klienčių trūktų. Mažose vitrinose abipus durų pakabinti ryškių spalvų apdarai išsiuvinėti žybsinčiais karoliukais traukė akį, norėjosi iš arti įsižiūrėti ir paliesti tarp rankovių gėlynų besiganančius drambliukus. Tik rūstus Mirza prie jų visai nederėjo. Labiau atgrasus sargas nei pardavėjas, be ypatingų mandagumo ceremonialų paragindavo prie vitrinų stoviniuojančias judėti toliau. Sakydavo, kad neturi to, ko jos čia ieško. Nusistebėjusios patraukdavo savo keliais. Galbūt jam parduotuvė tik priedanga, galvodavo, turbūt prekiauja hašišu, opiumu ar dar kuo. O Mirza nenorėdavo net pagalvoti, kad svetimos rankos galėtų sujudinti tą parduotuvės viduje nusistovėjusią netvarką, užklojusią pusę gyvenimo.
Mirza, kiek save pamena, augo žaisdamas, tada atrodė begalinėse, indiškų drabužių pusnyse, iš jų statė apkasus, bunkerius, rausė urvus tarp drabužius siuvusių tamsių moterų pirštų, jų įsigėrusių pokalbių nuotrupų, susimaišiusių su prakaito lašais. Kartą net rado likusį plauką, tokį ilgą, per visą jo ranką, blizgantį, juodą. Motina jam nuolat prikišdavo jo tamsų gymį, sakydavo, galėtum būti indės vaikas sultono hareme. Mirza iš tikrųjų norėjo, kad taip ir būtų, jautė, kad taip ir yra, kad jį augino daugybė juodaplaukių juodaakių motinų iki šiol iš už laiko širmos jam siunčiančių prielankumo ženklus. Kai nieko aplink nebūdavo, slapčia joms deklamuodavo tėvo išmokytus eilėraščius apie lakštingalą, giedančią savo rožei, plaštakę, pasiduodančią žvakės liepsnai. Jau tada šie barzdotų poetų žodžiai neatrodė tikri, bet prie suknelių vienų moterų siūtų kitoms, kaip dar aiškios formos neįgavusių embrionų, atrodė tinkami.
Tėvas įvairiausiais raštais išmargintų apdarų į Indiją keliaudavo keliskart per metus. Vienų buvo giriamas už gerą skonį, o kitos pajuokaudavo, kartais ir į motinos ausį, kad, matyt, kokia moteris padeda renkantis. Kaip bebūtų, tėvo kelionės ėmė vis labiau užtrukti, o grįžęs vis trumpiau pasilikdavo namie. Norėdamas išsivaduoti iš grąžomų, klampinančių motinos rankų berdavo pažadus, kad paskutinį kartą, kad grįš greitai. Abu žinojo, kad jie taip ir liks neišpildyti.
Po paskutinio iškeliavimo praėjo keli metai ir tėvas vis nesirodė. Pamažu visi parduotuvės reikalai užgulė Mirzos pečius, o motina slapstydamasi varnų šešėliais vis mynė takus pas vietines būrėjas ieškodama vyro pėdsakų. Parsinešdavo užkalbėtų žvakių, žolelių mišinių, uždegdavo juos vakarais prie laukinių durų kaip dūmų švyturį, smilkstantį dangumi ir plaštakių dvaselėmis iki tolimiausių kraštų, tėvui, jei kartais norėtų pareiti, bet neberastų kelio. Dažnai Mirza motiną užtikdavo užsižiūrėjusią pro tik jai vienai matomą langą, virpančiais pečiais žvelgiančią į tolumoje linguojančius indiškų ryžių laukus. Šiltas vėjas gaivindavo jos drėgnus skruostus, kaip vėsus bučinys svetimame glėbyje. Pavargusi nusivylimą išliedavo ant savo sūnaus, sakydavo: “Tu toks pats, kaip ir tavo tėvas. ” Kartais šie žodžiai jam kėlė pasididžiavimą, o kartais gėdą, nes jei būtų kaip tėvas, jis jo nebūtų palikęs čia skęstančio kas žingsnį vis gilėjančiame nuobodulio ir liūdesio šuliny.
Rožių žydėjimai keitė vienas kitą nepastebimai kaip praskrendančios lakštingalos, ir netikėtai po ilgo laiko tėvas išdygo namų tarpdury. Su daug mažesniais nešuliais, dar labiau išsiblaškęs nei paprastai. Motina pasitiko jį su vėsiu vyšnių ir rožių žiedais kvepiančiu šulinio vandeniu. Tėvas gėrė ir net nepajuto, kokie žodžiai buvo būrėjos užrašyti ant vandenyje slapta ištirpinto popieriaus gabalėlio. Ir po to karto tėvas nebeišvyko. Liko vis labiau nykdamas, graužiamas vidinių tigrų.
Mirza tvarkydamas iš paskutinės tėvo kelionės parvežtus drabužius rado ilgą šilkinį sarį. Paprastai tėvas sarių neveždavo, nepritaikomi jie čia buvo. Raudonas kaip bengališka saulė, dar galėjai pajusti deginantį jos saulėlydžių kaitrumą. Parodė motinai, bet ši nė pirštu jo neprilietė. Tėvo nedrįso klausti, kaip saris atsidūrė tarp jo daiktų. O jis jau ir nebūtų sugebėjęs atsakyti. Sunkiai rezgė vientisas mintis, į vieną sakinį suplakdavo visai nesisiejančius prisiminimus ir Mirzai buvo sunku suprasti, kieno jis vis prašydavo atleidimo.
Tėvui mirus niekas per daug nepasikeitė. Raudonasis saris be išpažinimo liko pamirštas gyvenimo pakraščiuose su kitais nebenaudojamais daiktais. Gal tik kelios raukšlės motinos veide sušvelnėjo. Tarsi su mirtimi susitaikyti būtų lengviau nei atleisti už laukimui iššvaistytas gyvenimo valandas. O jos sukosi vis greičiau koncentriškais ratais, taip ir nepriartėdamos prie savo mitinio centro. Nors kartą Mirzai pasirodė, kad jis beveik atsidūrė jame, kai pasipiršo ir jam buvo atsakyta “taip. ” Tada apgaulingai ramybę žadantis dienų sukimasis vėl įsibėgėjo.
Mirzai jo žmona buvo labiau miražas nei gyva būtybė. Jis taip niekada ir nepatikėjo, kad ji pati jį pasirinko. Dar prieš susituokiant dažnai užsukdavo įvairiais pretekstais į jo parduotuvę. Skaitydavo savo parašytus eilėraščius, juokdavosi, kaip jis nieko nesupranta, išgerdavo paskutinį puodelį arbatos ir išeidavo. Mirzai atrodė, kad ji slaptų kerų, į jį susigėrusių motinos burtų likučių, suvedžiota atsidurdavo jo glėbyje ir taip pat lengvai galėjo iš jo ištrūkti. Kad nieko nesugadintų, bandė apgalvoti kiekvieną jai ištartą žodį, bet ji žėrėjo vis kitaip, mainėsi kaip brangakmenio ant vestuvinio žiedo atspalviai skirtingame apšvietime, ir galiausiai Mirza nebesuprato, kuri jos spalva yra tikroji.
Tą vakarą pravėrusi duris pasitiko jį sukdamasi nežinia kaip atrasto raudonio sario klostėse. Mirza pajuto, kaip grobuonis iš užkastų liūdesio šulinių sukirbėjo daug arčiau, kažkur paširdžiuose, kaip pradėjęs pildytis giminės prakeiksmas. Ji sukosi vis kitaip graži, o Mirza vis bandė iš minčių sūkurio surasti tinkamą atsakymą į jos pašaipų – “Ar dabar myli mane? ” “Tu sudaužytų širdžių kraujyje tekanti mėnesiena” – aidėjo kažkur krūtinėje, o lūpos teištarė – “Kaip išmokai jį užsirišti? ” “Dabar visko galima išmokti” – sakė nueidama.
Ji ėmė vis dažniau kalbėti apie Ameriką, laisvę ir veltui švaistomą gyvenimą. Mirza galvojo, ką pasakytų tėvas. Spaudžiamas smėlis byra, ar kažką panašaus. Uždarytas paukštis nebegieda... “Sudaužytos širdys nebeplaka” - atsakytų jam. “Oj, plaka daug stipriau” – kaip visad nusuktų kalbą. Motinos veido nenorėjo įsivaizduoti, kai jai praneš šią žinią. Jos marti iškeliauja. Galbūt jausis pagaliau tinkamai atkeršijusi. Gal tėvui, per jį, o gal ir jam pačiam.
Ji išvyko. Privertė Mirzą pažadėti, kad kai įsikurs, ir jis turės atvažiuoti. Viską kartu pradės iš naujo. Siųsdavo ilgus laiškus. Mirza bandydavo iššifruoti raidžių kombinacijas ir jos akimis pamatyti, kaip jai rašant maži žvirbliai prie lango atkartoja jos pirštų judesius. Bet kaip ir būna su laiškais, jie keliaudami laiku trumpėja, retėja, o kartais ir visai dingsta. Žinios apie žmoną Mirzą pasiekdavo vis rečiau, o galiausiai ir visai pametė jos pėdsakus. Bendri pažįstami sakė, kad sutikusi savo johną nutraukė su visais ryšius. Mirza sapnuodavo, kaip įžengia į erdvų kiemą, per žalią veją raudonu šilku nuklotu taku artėja prie balto namo, kurio lange mato savo žmoną, pabeldus ji neatidaro, bet jis vis tiek žengia vidun ir atsiduria prieš tuščią aukštą katedrą, nepaisydama jokių fizikinių dėsnių ji tįsta iki begalybės ir vėl susmenga į mažą tašką perspektyvoje, sekdamas juo suka slaptais koridoriais į vešlius sodus, apsunkusius nuo tylos, bekvapius, eina tol, kol atsitrenkia į baltą marmuro sieną išrašytą susivejančiais vardais, datomis, atspaudais. Tęsėsi ji kiek užmatė akys. Jau tiesdavo ranką paliesti vėsius įtrūkius, tarsi nusitrynusias perlenktų laiškų linijas, iš kurių veržėsi tamsa, bet ji griūdavo be garso kaip nusėdančios dulkės kasdienybėje.
Dienos baigdavosi taip pat rutiniškai, kaip ir prasidėjusios. Mirza stebėdavo, kaip žiebiantis žibintams gatvės prekeiviai susirinkę savo pardavinėjamus menkniekius ir klastotes dingdavo kas sau nakties skersgatviuose be jokių egzistencinių pretenzijų, kaip dulkėti balandžiai susislėpdavo gyvenimo plyšiuose, o nutilus paskutiniams jų žingsniams miestas imdavo plėstis, kaip potvynio nešamas nusėsdavo naujose teritorijose ir ryte pabusdavo vėl pasikeitęs su naujomis gatvėmis, tiltais ir vis kitais pavadinimais. Šitam nuolatiniam kisme Mirzos indiškų drabužių parduotuvė buvo vienintelis orientyras, pagal kurį dar buvo įmanoma surasti kelią atgal tiems, kurie norėtų grįžti. Ir dar buvo jis. Šios mažos salos sergėtojas.
Vis ilgiau užsilaikanti tamsa gludindavo sąmoningumo briaunas, ir kartais Mirza nebežinodavo, ko iš tikrųjų jis laukia, žmonos grįžusios ir liepiančios įpilti arbatos, pasakojančios apie užsieniečių keistenybes, džiugios motinos, atėjusios pranešti, kad “eik, grįžo tėvas”, nekantraujančio tėvo atėjusio atsisveikinti prieš kelionę. Likęs vienas tuščioje gatvelėje rakindamas parduotuvės duris vis labiau jausdavo duriantį skausmą pakaušyje. Jis kartais taip sustiprėdavo, kad norėdavosi išsiplėšti iš galvos smegenis, iškloti jas per visą grindinį, surasti skausmą, kaip duriančią sidabrinę adatą, kaip ilgesio pleištą, per daugybę gyvenimų įsmeigtą kerštavusių, išdavusių, palikusių, ištraukti jį ir dar neužmigus žiūrėti, kaip griūna balta siena, kaip prasiveržusi laiko upė vėsina degančias pėdas tekėdama į tolumas – “Dieve, nebėra nei laukiamo, nei laukiančio. ” Bet rytas vėl išaušdavo ir Mirza vėl leisdavosi žemyn prie tų pačių durų laukti, kol ilgesio adata ištirps pati.

2020-07-29 18:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-18 14:53
languota
sklandžiai , tematika nepatiko 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 10:00
lllllllll
Visų pirma nėra įdomios istorijos, galinčios pateisinti blankiai pateikiamą personažą. Apie jį mes beveik nieko nežinome: ką jis galvoja, ką apie jį galvoja kiti, ką jis kalba, ką apie jį kalba aplinkiniai, kokie yra jo siekiai, pasaulėžiūra, slaptos svajonės, senos žaizdos, keisti įpročiai ir tt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 08:55
Leila Karalaitė
Gali būti ir visiškai neįdomus:) ar kad čia tekste jis mažai pristatytas? tai tik eskizas buvo, pabandymas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 08:48
Borėjas
Kas yra Mirza? Kodėl jis turėtų būti man įdomus?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-03 21:31
Damastas
Taip, tekstas išties kokybiškas, juntamas sodrus kitos šalies koloritas, brandus autorės žvilgsnis ir vaizdinga kalba. Šiek tiek priminė Pamuką, galimai tik todėl, kad nesu skaitęs daug tokios literatūros.

Vis tik kūriniui reikėtų šiek tiek redakcijos, vietomis užsižaidžiama vaizdingumu, tai apsunkina skaitymą ir suvokimą.

Dar kartą perkaičiau abi dalis. Reikšmingesnė problema, mano galva, jog nėra jokio didesnio kablio, jokios aiškesnės intrigos ir jokio anonso, ką mes gausime, ir ko galima tikėtis iš šios istorijos. Kitaip tariant, skaitydamas aš nejuntu vektoriaus link kurio esu vedamas, neužčiuopiu problemos, klausimo aplink kurį sukasi visas paskojimas. Tad belieka pasikartoti: aš vis dar nesuprantu, apie ką jūs norite man papasakoti?

4.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-02 09:57
Loke1
Įdomus žvilgsnis į šio žmogaus pasaulį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 15:30
varna
„Įsispraudęs tame braškančiame plastmasiniame laukimo lopinėlyje jam atrodydavo per didelis" - kas per didelis? (stil.)
„tarp drabužius siuvusių tamsių moterų pirštų, jų įsigėrusių pokalbių nuotrupų" - nuostabus palyg.
„žiedo atspalviai skirtingame apšvietime" - vietininkas negerai;


kūrinys plazda kaip šilkinis saris, stilistika primena rytiečių pasakas (Gražuolė nuotaka), įdomiai tos mintys klodais sugulusios, drambliukai spalvos gėlės bengališkas dangus ir kirbantis „grobuonis iš užkastų liūdesio šulinių", koncentriškais ratais besisukančios valandos ir sidabrinė adata
5--
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 10:46
Damastas
Na, dėl profesionalumo ir nepriekaištingo kalbos valdymo kiek suabejočiau, bet dar užeisiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-31 17:55
troliss andusas
Sakyčiau profesionalus rašymas. Tiesioginės kalbos šiek tiek suradau. Aišku, dėl įvairovės ji reikalinga, nes būna nyku skaityti ilgus aprašymus. Ir dabar net pasimečiau nuo žodžių gausos, todėl 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-30 22:48
Ziužiu
Juntamas žodžio valdymas ir gebėjimas pasakoti. Šiek tiek per ilgas pasakojimas, šiek tiek galima padirbėti su tekstu ir palikti dėmesio vertas vietas. Kalbėtis su skaitytoju, ne su savo veidrodžiu. 3,9
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-29 21:15
Tiffany neskaitant šuns
Buvo įdomu skaityti. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-29 19:36
Atėja
geras pasakojimas, prikaustė nuo pirmos iki paskutinės eilutės 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą