Nepamainomoji*

Šarlotė meta akmenį į jūrą
prie kranto vandeny ant smėlio geldelės sraigių tviska
nusviestos apsilankiusių vaikų
varnėnų giesmės
tokios pat kaip pernai

ar iš lūšnelės žvelgtume
ar iš karališkos pilies
saulėlydis pavidalo nekeičia**

liūdesį atnaujindama
lakštingala suokia apie laikinumą
skausmą
neišsemtą iš jūrų
pradingusius plaukikus jų gilumose atmindama

šviesos rate Gėtės mylimoji
likimą lemianti Lotė
schönaugige liebe sanfte Stein***

ne kino žvaigždė ir ne gražuolė
ji kloniuose rūkus nužeria blausia šviesa
mieloji Angelė ir sesė  minčių bučiniais apdovanota
šlajukes daugmylio poeto nešas

ji Gėtei miegas nepamainomas
ramumas miegančių kalnų viršūnėse
ant rankų poilsis

tiktai vėsus simfonijos finalas
kai atsiritęs susvetimėjimo akmuo
dieviškos šviesos palaiminimus aptemdo

raktai nuo sielos rūdimis dilgėmis pasidengia  pelynais
ir graužia menkučiai žvirgždai

įskilęs varpas neskamba
dienos greit išnyksta
be sielos brangenybės

kas trempia žmogų
trempia pats save

poetas**** žino







*Unentvehriche, Meiningste – vok. Nepamainamoji, Manoji (taip Johanas Volfgangas Gėtė vadino savo mūzą Šarlotę Štein).
** A. Šopenhauerio žodžiai. Jį mėgo skaityti Štein.
***Gražiaakė, mieloji, švelnioji, Štein (vok.).
**** J. V. Gėtės žodžiai.
Trempti – minti, trypti