Dvasioje, atmintyje busk, kartu prisimindamas ką ne kartą tau kalbėjom

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

Pasirinkta frazė iš Rodakinos nektarinai – po eurą (aut. Pranas)

Mano įkvėpimas vėl tinginiauja. Ne tas obstrukcinis, paviršutiniškas kvėpavimas. Padarysiu gilesnį įkvėpimą, tokį kaip reikalavo jogas per savo užsiėmimus ir pradėsiu. Reikia giliai kvėpuoti pilvu. Pakvėpuosiu ir palauksiu savojo Mūzio. Jis jau toks,  kažkur, nematomai, išėjo parūkyti, o gal pasislėpęs baigia Rodakinos nektarinus valgyti. Tegul, man jau nuo jų skrandį suka. Tiesa sakant, aš tos būtybės nesu matęs, bet įtariu, kad jis yra vyriškos giminės. Ko gero, taip elgiasi ir kai kurios moterys, bet vyrai dažniau. Kodėl aš taip manau, baisiai tingus jis būna. Ateina pačiu nepalankiausiu laiku ir reikalauja meilės. Tada turi keltis iš lovos, nors visas kūnas jau gerokai įmigęs, apglebęs ir tu nieko nenori, kūrybiniai geismai nekankina... Bet, še tau, jis siunčia, tebegrafuoja siužetus, mintis ir reikalaudamas atsidavimo – išsilieja smegenyse.
Mano silpniausioji vieta – tingėjimas, labai dažnai atlaiko tokias atakas Tam Mūziui pasako – bus dar ir rytdiena, ir paskęsta istorijos rūkuose. Aš ten visuomet mėgstu klaidžioti, prieš užmiegant, man taip geriau sekasi užmigti, negu skaičiuojant baltus dramblius. Kartais jis vis vien manęs nepaleidžia iš savojo glėbio ir prisisapnuoja, vėl pažadina iš miego, priverčia tą sapną užbaigti realybėje, nes kažkas ten užsikirto, aname sapnų pasaulyje. Kai pabundi – vieni niekai, užbaigi visas problemas realybėje. Siužetai dažniausiai būna detektyviniai. Kur tik mane nenukiša tas patrakėlis, jis visai neturi sveiko mąstymo, pasakyčiau mano įkvėpimas amžinai įkalęs. Negalima juk taip pavojingai gyventi. Nors niekas nekaltas, pats prigrūdau pilną pasąmonę detektyvinių istorijų, ko gero ir vietos nėra. Ten turbūt labai ankšta. Visi įmanomi siužetai  vienas prie kito sugrusti, kaip silkės bačkoje suguldyti – tai ir lenda pro miego skyles.
Be vadovavimo tas padaras ar dvasia prikrėstų man šunybių, ko gero iki susidvejinimo. Neužmiegu be istorijos pakoregavimo. Štai ir šiandien padėjau Vytautui prie Vorsklos. Na, niekaip neišėjo tradiciškai patvarkyti tų totorių- mongolų, net du šimtai olandiškų muškietų nepadėjo. Tiek to, išrašiau aš jam keletą Machno tačiankų ir, nespėjęs pasidžiaugti pergalę, užmigau.  Rytoj ko gero padėsiu Herkui  Mantui, gal Cezariui, kad jo per anksti  nenužudytų.
Ko labiausiai nemėgstu – tai pasikartojimų. Na, su kokiu malonumu aš kasdien vaikščiočiau, jeigu vietoves, pastatai ir žmonių veidai keistųsi. Būčiau turtingas, nuvažiuočiau kur nors į Kretą ar Kaprį ir ten viską apvaikščiočiau. Nusibostų, galima ir į Kanarų salas, į Havajus ir ten viską apvaikščioti, taip neskubant: po dešimt kilometrų kasdien. Kažin ar tada pasiilgčiau Kaišiadorių?!
            Ko gero, grįsčiau  baisiausiai pasiilgęs gimtinės, vėl prie Ščebnicos  tvenkinių nueičiau, nusimaudyčiau dėl palyginimo kur geriau? Ech svajonės!..
Mintys klaidžioja kaip pas  moterį. Jos mėgėjos nuo temos prie temos šokinėti. Štai ką tik kalbėjo apie madas, staigiai persimetė prie agurkų auginimo, be gailesčio palikę vyrų neištikimybės svarbiausiąją temą, toliau apžvelgia aliejinės tapybos technikos ypatumus. 
Maniškis  įkvėpimas jau girdžiu alsuoja kažkaip nesveikai už nugaros. Jūs, tikriausiai, esate pajutę, taip kvėpuojančius žmones. Na panašiai kvėpuoja buliai eilinį kartą šokdami ant toreodoro. Kai kuriais atvejais taip kvėpuoja vyrai, ko nors negavę ar apgauti. Pyksta. Jis net klausia: „Kur tu, niekše, klaidžioji, prie ko čia  tos moterys. Juk ne fantastas  esi. Nerašyk makulatūros  – miško gaila“.
Miškas gali būti ramus. Ne tiek daug aš jo ir sunaudosiu. Iš viso dar neaišku ar jo prireiks?.. Štai prirašysiu (nedaug vietos užims kompiuteryje), atspausdinsiu tai, ką parašiau viename egzemplioriuje, ir paliksiu anūkams, nors jie lietuviškai skaityti nemoka.
Vienu atveju sutinku, tikrai malonu, kai iš nieko kažkas išeina. Kas tai nežinau, gal tai tik proto mankšta, kūrybinis išsiliejimas sapnuose ar apšilimas prieš didįjį rašymą.