Rodakinos nektarinai – po eurą`

Konkursas publikuotas dirbtuvėse >>

Akių vokai atsivėrė lengvai, o ir išgirsta šneka neatrodė, kad ji atklydusi iš sapno.
  – Dzieduli, busk. Ir nesidyvyk, kad labiau pakvaišom negu įprasta, – iš balso pažinau Pro, teisingai supratęs, kad kalba ne tik apie save, prozą, bet ir apie  Poe, poeziją. O tiek žinodamas argi galėjau nustebti, nusidyvyti netgi išgirdęs, kad ši, jau  pernokusi panelė (o ir anoji), tyčia netyčia netgi ir po vaiką sau parūpinusios. Daug košės su jomis suvalgiau, dairydamasis po pasaulį, kuris taip ir išlikęs neįspėjamas. Kuo giliau į mišką – tuo klaidžiau. Tačiau netgi tuomet, kai Pro ir Poe pranyksta už tolimų horizontų, tvirtai žinau, kad tai labai laikina. Taip atsitikę, kad abi šios moteriškos viena be kitos man kaip bažnyčia be altoriaus. Net ir dabar, senatvėje, labai jaučiu, kad joms pasirodžius, siela pradeda savo dvasinę misiją ir nebūna sunku, kad ir Šv. Onos Vilniuje bažnyčią užsikelti  ant delno ir panešioti. Sparnų nėra, o skaičiuoju žiemas, pavasarius, vasaras, rudenis, o skrendu panašiai kaip Žemė aplink saulę.
  – Labas, Pro. Nubudęs ir girdžiu. Dar prieš laiptinę išgirdau sugrįžusią. Bruzdi po visą Pastriekės  departamentą it musė į voratinklį patekusi. Numanau, kad kažkur netoli atsilikusi ir Poe. Laukiau, žinojau, kad pargrįžtate.
  – Iš kur?
  – Ir kur, iš kur? Iš ten pat, iš kur visuomet. Per pajautas.
  – Liūdną laiką, dzieduli, Poe apturėjo, kad ir paguosti  nesugebu. 
  – Baik. Taip nebūna. Taip negali būti. Neprisimenu, kad ją kada guosti reikėję. Taip negalėčiau pasakyti apie tave.
  – Busk, dzieduli, busk. Kitaip nebus ir nubudus kaip  sapne, tačiau vis tiek busk. Dvasioje, atmintyje busk, kartu prisimindamas ką ne kartą tau kalbėjom. Cituoju:
    Gyvu kailiu priimtas įtaigas žmogaus struktūra išlaiko ir įsimena patikimiausiai. Neišnyksta jos, neišsidraiko, neišsigarina kaip sapnai, – netašytu, sunkiu sakiniu  pakalbėjo Pro, bet man darėsi gera pabūti prie jo ir galvoti, kad iš tikrųjų per septynis – aštuonis tokius ypatas kaip aš (būtent tokius kaip AŠ), esu pajėgus netgi kūnu pareiti į Vytauto laikus. Tačiau kaip reikia... kaip labai visiems mums, žmonėms, reikia, kad Pro ir Poe būtų arti viena kitos, o man asmeniškai – kad ir netoli manęs.
  Ne kartą girdėjęs apie judviejų „pakvaišimą“ ir kone tiek kartų meldėsis, kad bent jo pertekliumi apdalintų mane. Ar apdalijo? Ne lengva tarti, kaip iš tikrųjų, bet suprantu, kad jau seni tie laikai, kai gebėjęs stebėtis atrodytų neįmanomais dalykais. Dabar gi nesunku įtikėti, kad ir Dievo Žodis atsirado stipriai Jį paremiant Pro ir Poe talka. O susitik, pabūk, savo gyvenimu pabendrauk su jomis ir matai: ogi dvi moteriškos. Protinga, kad jos tokios yra, kad joms netingu ir tinka į save parodyti visaip. Net ir pats nepajuntu, kad būna, kai įvardinu senmergėmis. tačiau tai irgi taip nuoširdu, kad nors imk ir iš bažnytinių tekstų perskaityk:
  „Sveika, karaliene Išmintie! Tesaugo tave Viešpats ir  tavo brolį – tyrą, šventą Paprastumą. “
  Tačiau ne, šįsyk bažnytiniai tekstai nebuvo reikalingi. Žinia, išgirsta iš Pro apie Poe „apturėtą“ liūdną laiką buvo  tokia, kad ja bent kaip neatsikratysi. Ir vis dėlto... ŠYPT!  Žinia pati nesiruošė ilgiau užsilikti galvoje. Sieloje suaktyvėjusios dvasinės apraiškos paliko (turbūt per pajautas) žinojimą, turbūt, per žinojimas per  pajautą, kad ir Poe reikalas išsišvies savaime, be reikalo netariant Viešpaties vardo. Tereikia labiau suklusti ir pabandyti patapti kūrybinės  trejybės (ar bent tripticho) dalimi.
  Neatrodė, kad tai neįmanoma ir būtent todėl, kad daug košės kartu su Pro ir Poe suvalgėme, neapsieidami be prieskonių, o ypatingesniais atvejais prie apytuščio ar netgi ištuštėjusio puodo palikdami po eurą. Pirmasis mano taip paliktas euras atsirado išgirdus iškalbėtą mintį, kurią dabar bandoma įsprausti ir išnešioti citata. Ar pavyks?
  Kol kas į citatą jį nesutelpa. Tačiau man paranku turėti ją tokią, kokia šiuomet yra, kad prisiėjus galėčiau prie jos  pridėti eurą ir parodyti, kaip Rodakinos nektarinus.