Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Iš „Rodakinos nektarinai“ (aut. Nuar.)
Kaip Pro taip ir Poe, rodydamos į svarbiausius mano galvai supratimus, ilgai vengė mintį išreikšti taip, kad po pasakyto sakinio atsirastų taškas. Tuomet viskas paprasta, aišku, dangus toks, kai nereikia įtarinėti, kad kas jį nelauktai ištiktų. Tačiau abi jos – ir Pro (proza), ir Poe (poezija) – elgėsi it nusižiūrėjusios į visų laipsnių fizikos mokslų vyrą Joną Grigą, kurio raštuose apie Visatos kilmę, pagrindinis sakinys paliktas su klaustuku, būtent:
„Visata atsirado iš nieko?
Tai didžiausias klaustukas, kurį bet kada ir bet po kieno sakiniu esu matęs ar girdėjęs. Na, o tylos
manyje daugiau negu kalbėjimų. Buvau tikras, kad apie Pro ir Poe esu viską pasakęs gal net anksčiau, negu išmokęs rodyti į motiną, o gerokai vėliau – ir jos vardą parašyti. Visos raidės, beje, tuomet buvę didžiųjų raidžių lygmenyje – MAMA.
Jau neskaičiuoju kiek nuo tų įvykių metų praėję, kaip, beje, neskaičiuoju kiek kartų per tą laiką skyriausi su Pro ir Poe, joms išvykstant į ekspedicijas. Ir tai– kaip dabar suprantu – ne būtina, tai labai natūralu, kuomet žinai, kad jau parašyta:
... ir šįsyk, susiruošusios į ekspediciją, judvi atėjo kartu. Atėjo irgi kaip įprasta, panorusios tarti žodį, kad jis man būtų ne tik įsimintas, bet savaime judėtų, krutėtų po smegenis ir neatrodytų, kad aš, pasilikęs jų laukti Pastriekės departamente, nesijausčiau vienišas. Ir iš tiesų girdžiau jas abi kaip tąkart:
– Pranuci, Visata atsiradusi iš nieko, – tarė patikinimą Pro ir tarė taip, kad ogi jokios abejonės dėl tokios žinios. Nudingo ir klaustukas, kurį pažinau Jono Grigo raštuose..
– Taip, taip, Pranuci, – trupučiuką lukterėjusi su nemenkesne įtaiga Pro žodžius pakartoja Poe: – Visata atsiradusi iš nieko.
Pajaučiu, kaip galvoje šmėsteli pamanymas:
Viešpatie, koks aukštas esi! Ir todėl – kaip galėję atsitikę, kad tikrasis Tavo vardas atitolęs nuo realybės.
Tikrasis Viešpaties vardas? Atitolęs nuo realybės? Kas gi taip skambina į mano (ar per mano) smegenis?
– Pranuci, iki, – vienu kartu pasakė Pro ir Poe ir pajaučiau, kaip pritilo Pastriekės departamentas, o štai dabar nemoku net patikėti, kad jau praėjo metai, ir kiti, o aš su jomis tarytum neišsiskyręs: – Pranuci, lauk mūsų sendamas ar nesendamas, lauk kaip patinka, bet lauk – girdžiu dabar netgi daugiau negu tada. Ir – ką? Ar nesulaukiau? Ir man jau nereikia pasakoti kitiems ir įtikinėti, kad iki žvaigždės, iki žvaigždynų ir iki Ten, kur bet kas Visatoje pasirodo, niekuomet joms labai toli nebūna. O ir mano galvoje nenutyla skambėjęs varpelis:
Viešpatie, koks aukštas esi!. Ir todėl – kaip galėję atsitikti, kad tikrasis Tavo vardas atitolęs nuo realybės.
Nesiliauja bruzdėti pajautose užkritę dalykai ir man nesunku save girdėti tokį patį, kaip ir tuomet, būti kartu su tuo, kas buvę tuomet ir kas yra dabar. Tačiau tik tiek, tik bruzdesio jau neužtenka. Panūdo savyje girdėti ir pajausti daugiau negu iki šiol. Nes ir man nemalonu darosi išgirdus, jog esu niekas. Ir šit! Pirmą kartą Nieką įvardijęs didžia raide suprantu, kad reikalai neatslūgsta. O pajautose taip nuoširdu, gera, kad, Viešpatie, lenkiuosi kuo žemiau, vis žemiau, žemiau, iki būties, kai žmogaus regėjimui jau manęs nėra – išnykstu (išvykstu) į Nieką.
Šaunumo, kad taip susimanytų nereik, bet iš tiesų tai nelengvas darbas. Dar sunkiau nunešti ją, šią mintį, į kito galvą. Nesvarbu kieno ji, mano – ne mano, netgi nesvarbu ar ji arklio ar asilo; svarbiausia suprasti, žinoti, kad reikia ją ne tik pasėti, bet ir pasirūpinti, kad susidaigintų, išaugtų, būtų brandi, prieinama. Ir nors nesu klausiamas, kodėl toks rūpestis, o lyg savaime privalau išpažinti, kad jau suspėta pamąstyti apie laiko kiekį, kuris sunaudotas savęs (Savęsp) pažinimui. Ir jo tiek nemažai, kad nei sudaboti, nei suganyti, suvaikyti supaisyti, suseikėti jau neįmanoma. Užtat akivaizdu, kad Žmogaus istorija yra ir mano istorija
– O Visatos?
Kažin iš kur smegenyse atsiradę tokie nuotoliai, kuomet žinau, kad ir pats sugebu atsirasti kažkur Ten, iš kur matosi neįsivaizduojamos realybės (Visatos) pradžia. Netgi liudiju, jog ne tik stebuklas, kad toks dalykas yra, bet ir nemenkesnis stebuklas, kad jis taip taikliai įvardintas – nieko nėra nei esančio, nei būsiančio, kas joje, Visatoje, negalėtų kažkaip sutilpti. Ir vis dėlto ji plečiasi – ir vis sparčiau, sparčiau. Todėl jau būtų nuodėmė nepamanyti, kad ne šiaip sau ji taip besielgianti. Labai panašu, kad laukiamas neįsivaizduojamas nutikimas, toks darinys, kuriam reikalinga daugiau erdvės, negu ši, kuri yra kad ir neįsivaizduojamai galinga Visatos apimtimi. Labai tikiu išmone, kuri į ją dar neįkelta.
Nelengva buvo ryžtis ir viešai tarti, kad
Žmogaus istorija yra ir mano istorija, bet traukinys nesustoja. Keliauju į Nieką, kuris kadū kadais ir Didį Sprogimą iškvėpė. Paprasčiau tariant deduosi sau į burną Nuar. išgirstus ir užrašytus žodžius:
„Mokytoja, kai aš numirsiu, nemeskite manęs iš važiuojančios traukinio“.
Nemeskite, mokytojai. Visai nesunku įtikėti, kad kadū kadais, kai dar niekas ir aš, Pranucis, taipogi asmeniškai dalyvavau Visatos tvėrime. Ar girdite, mokytojai? Niekas, o Visatos tvėrėjas!
Netikite? Ir vis dėlto. Dzievuliau, tark žodį, pasakyk, kad meluoju, ar bent:
– Ką? Ir vėl sugrįžti į nieką? Ir vėl, kaip suprantu, nusiteikęs dargi didesnei kūrybai kaip Visata?