Rodakinos nektarinai - po eurą

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

Daug sirgau, buvau paliegęs ir silpnas. Nors tėvas buvo neeilinis šulas, būdamas kieto požiūrio manė, jog vaikas pats turi išaugti, užsigrūdinti, todėl mano gydymą patikėdavo eiliniams miestelio gydytojams, o ne kokiems didmiesčio profesoriams, kaip buvo praktikuojama išgalinčiųjų ir turinčiųjų Priėjimą. Mama tyliai aimanuodavo ir kantriai šėrė savo vienturtį aspirinu nemažais kiekiais. Vieną dieną, kai jos kantrybės taurė buvo perpildyta dešimteriopai, tyliai paprašė geresnio gydymo. Kadangi ji niekada be didelio reikalo neprašydavo, tai nuskambėjo kaip reikalavimas.
„Te būnie“ kietai tarė tėvas, ir nepatenkintas nusuko šonan nosį. Paraudęs motinos veidas nušvito ir ji peršokusi slenkstį, atrodo, iškart nulėkė į ligoninę pas glav. gydytoją pasikišus kažką užantin.
Rūsčiai nužvelgtas neužilgo iškeliavau į nežinomybę keistu pavadinimu - „santorja“. Toje vietoje pirmiausia mane pasitiko taisyklės, kurias vos spėjau krautis galvon. Buvo sunku apsiprasti ir suprasti. Bet aukštas berniokas kasdien ateidavo kaip dresiruotojas ir reguliuodavo mažiukus (kažkas manė, kad jis šnipas). Jis buvo ir neįtikėtinai įžūlus: vaikštinėjo išdidžiai kaip gandras, nesigėdijo riktelti net ant vyresnių vaikų. Ir į darbuotojus kreipdavosi vardais. Buvo „kietas“ nors ir nešiojo akinius. Pats save vadino tuteišu. Jo mama buvo Glav. Tuteišas vieną vyriškį, kuris buvo viršesnis už kitus, išvydęs tiesiog garbindavo, familiariai vadindavo rodaku. Kas reiškė tėvynainis. Jis buvo senas, griežtas ir rūsčios išvaizdos. Rodakas sugalvodavo mums pravardes, kurias aš dabar prisimenu pamiršęs tikruosius vardus: maskolis, čiudnyj, čuchonec, chochol, liach, hans, pifkė, bulbaš. Mes buvom viena šutvė.
„Labusas - čionai! „ (čia  apie mane) - dažnai rėkavo Tuteiša. Nors aš visada ramiai leisdavau dienas vienoje pasirinktoje vietoje ir mane rasti būdavo lengva.
Teritorija buvo miške, bet ir per tokią „sieną“ girdėjosi vandens ošimas ir paukščių klykavimas. Čia vis sugrįždavau jau keletą metų iš eilės. Dažnai kasmet susirinkdavo tie patys mūsų šutvės nariai. Ir pravardės liko tos pačios, nes vienas kitą jomis šaukėme pasididžiuodami.
„Pinigų švaistymas, mes dirbame, o vaikigalis kurortuose „zagarajet“ - taip pareiškė mano tėvas rasota kakta eilinį kartą išleisdamas mane į man tapusiu „rojum“ vietelę.
Vieną kartą mano gimdytojas aplankė mane su Mama Glav ir moterėle, kuri pasirodė esanti rodako žmona. Kažką susitarė.
Toji moteriškė pradžioje mane vieną, vėliau ir kelis kitus vaikus atsivesdavo į savo „apkrautą ir tamsų kabinetą“. Buvo panašu į raganos metodus, nors tai tebuvo liaudies medicinos sveikatinimo būdai: kišdavome kojas į kibirus su karšta žolės pliurza, kvėpavome po palomis ant galvos karštais garais, tepdavo šnapsu ir vyniodavo kaklą ar krūtinę karštais ar kitokiais kompresais ir celofanu įvynioti eidavome miegoti. Tai atrodė slaptas ir gana įdomus reikalas, o mūsų grupelė, kai kas nusičiaudėdavo, sakydavo: oi, eisi tu pas Rodakiną. Juokėmės.
Vieną vakarą mane ėmė krėsti drebulys, užsiklojau keliom kaldrom, bet vistiek buvo šalta ir iš lovos girdėjosi tik duslus mano kosulys. Berods Maskolis pasikvietė Tuteišeną, anas greitai paskundė Mamai Glav. O tada suplukusi atbėgo Rodakina. Apčiupinėjo, suriko Glav mamai - tutai nado banki.
Ir nieko baisaus nenutiko. Man ant nugaros lipino tas karštas bankes. Šaika ratu apstojusi žiūrėjo ir mėgavosi degančiu ant vatos gabaliuko odekolono vaizdu ir kvapu bei kylančiais rausvais kalneliais. Laikinai buvau kaip stiklinė užburta rupūžė. „Mocno pritraukė“ tardama Rodakina lupo tas bankes nuo nugaros. Likau obuolmušis - su raudonai bordo spalvos nektarinais ant nugaros (tokius importinius obuolius kartą atvežė chocholo mama). Žymių buvo apie trisdešimt, kiekvienas vis kitaip suskaičiuodavo.
Kai atvažiavo tėvas, sumokėjo už paslaugas išsišiepusiai moteriai. Mane pasiėmė, spėjau draugams pamoti iš nuvažiuojančios mašinos. Namuose tėvai kartais pakalbėdavo apie „šį kartą“ brangiai kainavusį malonumą draugų rate. Tai šiais laikais paskaičiavus būtų po e-urą (kaip vaikai skaitydavom neįprastą žodį) už kiekvieną nektariną bankėje.
Dėl Rodakinos neįkainojamų pastangų – daugiau nesirgau. Apmaudu. Mūsų „šaika“ buvo išskirtinė... Daugiau negrįžau į „Santorijos rojų“.