Rodakinos nektarinai – po eurą

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

Agnietė susirūpinusi žvilgtelėjo į sandėlio kampe sukrautas vaisių dėžes ir sunkiai atsiduso. Susigundžiusi pigia kaina prisiėmė nektarinų, o dabar teks daugiau nei pusę jų išmesti, nes atrodo susiglamžę lyg nelyginti rankogaliai ir jau pradeda taškuotis. „Štai ir monkės biznis, – sau po nosimi priekaištaudama dar bandė atrinkti geresnius į atskirą dėžę.  – Nuplaukė mano išsvajotos atostogos, kad tik mokesčiams kažkiek liktų, – peržvelgė pūpsančius susiraukšlėjusius rausvaskūrius, – ir kam man tiek reikėjo imti, juk jų pilnas turgus – ant kiekvieno kampo vieni nektarinai. “

- Agnieška, labukas! - nelauktai jai už nugaros kažkas čaižiai spygtelėjo.

Atsisukusi pamatė džiaugsmingai nusiteikusią klasiokę Žozefiną.

- Turiu dvi naujienas, – greitakalbe bėrė toji, – gerą ir geriausią. Tai va: išlaikiau egzą ir gavau mums papigiai kelialapius į Kretą – paskutinė minutė! Ir ne bet kur, o į Rodakino byyyč* – pirmyn gardemarinai bandykit pasivyt! –  nenustygo vietoje draugė ir net suspirgėjo: – O! Sueiliavau! Jei netapsiu gera vadybininke, būsiu poetessa, - švytėjo Žozefinos akys.

Bet nuo to Agnei nuotaika nei kiek nepagerėjo, gal net dar labiau subjuro. 

- Žiuže, (taip švelniai ji vadino Žozefiną) man bankrot, kaput, Žiuže. Kokia dar Kreta, kokie rodakinai, kai išstenu tik į kiną ir tą trumpametražinį... nesikeikus... po elnių… katei ant uodegos mano atostogos, – virkavo Agnietė.
- Aukštyn nosį! – nenustigo draugė, – tuoj suorganizuosim nektarinų akciją  – atrakciją ir būsim turtingos panelės.
- Ot skardžiabalsė, – pyktelėjo Agnietė. – Per tave net visi prekeiviai į mus atsisuko.
- Atsisuks ir pirkėjai, – nestokojo entuziazmo Žozefina. – Duok šen tuos savo susiraukusius burbulius. Ir tu žiūriu, kad su jais jau supanašėjai.

Žiužė staigiu judesiu čiupo dėžę nektarinų ir užtrimitavo:
- Rodakinos nektarinai – tik po eurą! Ekologiški, užauginti geriausiuose Rodakinos plantacijose, išskirtinai rūpestingai surinkti!

Taip garsiai šūkaliojo, kad net iš kito turgaus galo atgūžėjo pirkėjai pažiūrėti kas čia vyksta.
- Rodakina – nektarinų gimtinė, iš ekologiškų plantacijų, skinami rankomis, kiekvieną atrenkant, apžiūrint, – išsamiai aiškino Žozefina stabtelėjusiems ir kiek nustebusiems pirkėjams.
- Kodėl jie tokie susigarankščiavę? – įtariai kraipė galvą skrybėlėtoji ponia.
- Juk tai „rodakinos“ – tokia veislė. Tai ne Balbieriškio ūkio produkcija, kuri išsipūtusi, prifarširuota hormonų ir sveikatai kenksmingų anabolinių steroidų, – būsimoji vadybininkė net išsijuosusi gyrė nektarinus: – Rekomenduojama sergantiems hipertenzija, artritu, išsėtine skleroze, – medicinos žinias demonstravo Žiužė. – Vartoti prieš valgį – ypač tinka tiems, kurie turi antsvorio, o pas ką aukštas spaudimas – po valgio tris kartus dienoje, – įsijautė į farmacininkės vaidmenį.

- Pakartokite receptą, – išsitraukė knygelę apvalaus veido ponia.

Potencialios reklamų aukos, susidomėjusios nauja produkcija, tuoj ėmė būriuotis ir stojo į eilę.
- Daugiau imsiu, gal kiek nuleisite, – viena iš jų pradėjo derėtis, bet greitai buvo kitų pirkėjų nustumta į šoną.
- Jei liks, tai tada, ponia, ir derėsitės. Nesigrūskit taip, juk užlindot prieš mane, – pyko rubuilė raudonu veidu.

Pirkėjų gretos akimirksniu tankėjo, ėmė trūkti oro, tvyrojo chaosas.

- Neleiskite to vyriškio be eilės! – pasigirdo įsakmus moteriškas balsas iš galo.
- Aš tremtinys, ponia, Sibiro gulagus praėjęs, o jūs ką gero nuveikėte per savo varganą gyvenimą, a?  – atsikirtinėjo baritonas.
- Net ir turguje negalite išbūti be privilegijų, visur jums lengvatų reikia, – falcetu niršo išsijuosusi vyresnio amžiaus ponia. – Aš daugiavaikė motina ir to stoviu eilėje, nors cukraligė net prie grindinio spaudžia, – kad būtų įtikinamiau artistiškai kiek pasvyravo ir glustelėjo ant minios.

Nektarinai iš dėžių tirpte tirpo, vos spėjo Agnietė juos krauti į plastikinius maišelius.
- Ar mums dar stovėti, sakykite, ar liks rodakinų? – kažkur iš galo ataidėjo susirūpinęs plonas balselis.
- Normuokite, neduokite kas kiek užsimanė, – patarinėjo iš kairės.

Žozefina rankiojo paskutinius nektarinus, net iš pastalės surinko jau išmestus kibiran.
- Ir man palik rodakinų, taip ir liksiu net neparagavusi, – pyktelėjo Agnietė ir  čiupusi paskutinį kilogramą ir ėmė krautis į tašę. – Per mažai jų užsisakiau...

Pirkėjai nenoriai ėmė skirstytis, dar kiek pamindžiukavę nuėjo net kantriausieji.

- Sakykite, o kada vėl turėsite? – nedrąsiai paklausė nuošaly stovėjusi močiutė.
- Duok rodakinus, reikia mokėt dalintis, – Žiužė atsisuko į Agnietę ir mikliu judesiu paskutinį maišelį ištiesė senyvo amžiaus moterėlei: – Mes įpratusios daryti gerus darbus. Nedėkokite, geriau pasimelskite už mus, – stumtelėjo iš suglamžytos nosinės ištrauktą eurą atgal senolei.  – Rytoj mes skrendame į Rodakiną – gardemarinai nektarinus skina, – akimirksniu surimavo ir atsisukus į Agnietę paklausė: – O gal man vis tik būti poetessa?

---------------------------------
*  Rodakino beach hotel – viešbutis Kretos saloje, Rodakino paplūdimyje