Kaip muzika

Liepsnojo tavo kūnas nepažintas
tačiau plaukai prakvipo lietumi
aplink drugius dar sukosi žibintas
aplinkui žemę paukščiai tolimi

galbūt čiurliai čiurlioniškame klony
akis užmerksi – visa tai išnyks
tik du mėnuliai ežere geltoni
tik du nežinomieji – igrek iks

čia susitiko sankirtoj planetų
vienam taške ir kito nebebus
po savimi pajutę žemę kietą
ir baltus tik pražydusius rūbus

kuriuos nuvilkęs aš aprengsiu kėdę
nes vis dar būna vakarų šaltų
į veidą veidas mėnesienoj sėdi
du žmonės atskirai tačiau kartu

netilpę į vienintelę eilutę
į vieną lygtį paslaptį kurią
žvaigždėm rašiau norėdamas ten būti
vėlyvame birželio vakare

liepsnojo tavo kūnas nepažintas
pačia kaitriausia laužo žarija
aš tau buvau drugys o tu žibintas
liepsna balčiausia skrendančiam į ją

o gal išties nebuvo jokio skrydžio
tik juosta tik magnetinė trauka
ir aš tavęs birželiui šiam pavydžiu
o myliu nežinodamas už ką

nes jei žmogus įvardyti galėtų
neliktų jausmo kerinčio visai
ugnis užgestų į birželio lietų
į muziką kurios dabar klausai