Kaip norėtume tiesūs stovėti
banguojančioje laiko jūroje,
jos dosnioje ir žiaurioje didybėje,
panašioje paeiliui į vienuolių giesmę,
gerokai pakeistą, didįjį poilsį,
vėliau į skurdžias ir rimtas melodijas,
kai akordeonas įsismarkuoja, plyšta
ir nuneša melancholiją toliau už mūsų juoką.

Ir lygiai išlaikyti širdį,
patikėti mūsų dienas vėjo skutikliui,
vėjo, kurs pučia vaiskus per sausio kalnus,
iki vėlumos ribojančius žemyno gelmėj
seną jūrą ir jos žmonių prekybą.
O ten, šviesoje, mes paliktume
augti ir plėstis, augti ir ilsėtis
gyvatės žiedus,
kurie formuojasi priešais mūsų kūnus,
visa ši medžiaga, įkvėpta aistros,
gyvenimo maitintoja ir sargė...

Nes būna valandų, kada atrodo,
užtektų mums tiesiog ramiai prisėsti
trumpoj žiemos žolėj -
ant to tvirto, nudilusio ir vis atgimstančio kilimo,
panašaus į išretintą minią, -
idant išvystume mūsų žvilgsnį, nušlifuotą
visų laiko dovanų
(mažutėlių priėmimo arba gedulo skausmo)
ir suprastume, net jei žygiuojame
galbūt į patį baisiausią siaubą,
mums tikrai bus duota
mylėti ir būti mylimiems, galėti ištarti:

„Pažvelkite, šitiek medžių, o šie migdolų medžiai,
kurie įsišaknija ir dabinasi ištikimais stebėtojais...
Pažvelkite, jokios paslapties, tereikia išplėsti
savo šnerves ir savo sielą trinti
į jų raukšlėtus, suskeldėjusius kamienus,
kurie vis dėlto šypsos kaip apleistas Kristus,
nuo kurio niekas - nei galybės, nei pamokos
mūsų neatskirs...“
Ir sakyti žodžius šiuos be melo.

Pascal Riou